Žemaičių tarmė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Žemaičių tarmė, lietuvių kalbos tarmė (kai kas ją laiko atskira baltų kalba), kuria daugiausia šnekama Žemaitijoje (Vakarų Lietuva). Žemaitiškai kalbančiųjų skaičius yra ~0,5 mln., kurių didelė dalis save identifikuoja kaip žemaičius. Žemaičių tarmė yra gerokai modernesnė už aukštaičių, t.y. daugiau nutolusi nuo baltų prokalbės. Didžiausią įtaką tam padariusi kuršių kalbos giminystė ir substratas; šiaurės žemaičiai yra tiesioginiai pietų kuršių asimiliantai.
Vakarinė Žemaitijos dalis (Klaipėda, Priekulė, Šilutė) nuo XIII a. vidurio iki 1923 m. priklausė iš pradžių Kryžiuočių ordinui, vėliau Prūsijai. Vietiniai gyventojai laikė save lietuvininkais (ne žemaičiais, kaip priešprieša vokiečiams). II pasaulinio karo pabaigoje daug vietinių krašto gyventojų pasitraukė su vokiečiais, kiti vėliau emigravoi pas gimines į Vakarų Vokietiją, tad kraštas prarado savo etniškumą ir buvo kolonizuotas žemaičių iš kitų Lietuvos vietų. Krašte gyvena ir aukštaičių, po karo atkeltų čia iš Dzūkijos ir kitur, kaip partizaninio sąjūdžio viena iš kontrpriemonių (kad neliktų partizanų rėmėjų).

Pagrindiniai skiriamieji fonetiniai žemaičių tarmės požymiai yra du: lietuvių bendrinės kalbos (bk) o, ė ir uo, ie atitikmenys.

1. Vietoje bk o, ė žemaičiai taria dvibalsius uo, ie, pvz., bruolis ‘brolis’, uors ‘oras’, tieus ‘tėvas’, vies ‘vėjas’.
2. Vietoje bk uo, ie žemaičiai taria trejopus garsus (pagal tai tarmė skirstoma į patarmes): šiaurinė dalis - ou, ei, pvz., douna ‘duona’, doud ‘duoda’, peins ‘pienas’, žeids ‘žiedas‘; pietinė – ū, y, pvz., dūna ‘duona’, dūd ‘duoda’, pyns ‘pienas’, žyds ‘žiedas’ (nuo etnonimo žydas skiriasi priegaide), vakarų - o, ė: dona ‘duona’, dod ‘duoda’, pėns ‘pienas’, žėds ‘žiedas’. Ankstesnėje K.Jauniaus-A.Salio tarmių klasifikacijoje dvibalsio uo atitikmenims iliustruoti žemaičiai buvo praminti dounininkais, dūnininkais ir donininkais (iliustruojant žodžio duona tarimą).

[taisyti] Patarmės ir šnektos

Skiriamos trys žemaičių patarmės:

Šiaurės, arba telšiškių bei kretingiškių ("dounininkų"),
Pietų, arba raseiniškių bei varniškių ("dūnininkų"),
Vakarų, arba klaipėdiškių ("donininkų").

Šiaurės žemaičiai skirstomi į telšiškius (Telšiai; rytinė patarmės dalis) ir kretingiškius (Kretinga; vakarinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė - trumpųjų balsių u, i asmiliacija. Telšiškiai juos derina prie tolesnio skiemens: jei skiemuo ar galūnė yra siauri, visur kamiene bus tariami siauri u, i, jei plati, minėtieji balsiai bus paplatinti iki o, ė, plg. puskubilis, poskobėle ‘puskubilio’. Kretingiškiai u, i platina visais atvejais, plg., poskobėlis, poskobėle.
Pietų žemaičiai skirstomi į raseiniškių (Raseiniai; pietinė ir šiaurrytinė patarmės dalis) bei varniškių (Varniai; šiaurinė patarmės dalis). Skiriamoji ypatybė - dvigarsių am, an, em, en tarimas. Raseiniškiai juos taria kaip aukštaičiai, pvz., langs ‘langas’, kan ‘ką’, lenk, sprensk ‘spręsk’; varniškiai juos siaurina kaip ir kiti žemaičiai, t. y. taria om, on, ėm, ėn: longs ‘langas’, kon ‘ką’, lėnk ‘lenk’, sprėnsk ‘spręsk’.
Vakarų žemaičiai smulkiau į šnektas neskirstomi