Dzūkija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Dzūkija, vienas iš 5 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų. Lietuvos Respublikai priklausančios Dzūkijos dalies autochtonai yra vad. dzūkai, kalbantys daugiausia lietuvių kalbos aukštaičių tarmės pietų aukštaičių, arba vad. "vakarinių dzūkų"/"dzūkų trakiškių" patarme. Pietinė, priklausanti Baltarusijai ir Lenkijai Dzūkijos dalis XIX-XX a. buvo iš esmės polonizuota, todėl daugumą jos gyventojų sudaro lenkai ir baltarusiai.

[taisyti] Regiono vardas ir samprata

Anot kalbininkų, Dzūkijos vardas kilo iš kt. etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio (=XX a. 3-7 dešimtmečių lietuvių tarmių kartoschemų "dzūkų tarmės" arealo) gyventojams XVIII ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį; literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje (kaip dzūkų savivardis) – tik nuo XX a.

Lietuvoje Dzūkijos etnokultūrinis regionas dažnai įvardijamas ir "istorizuotu" (rašytojo Vinco Krėvės kūrinių išpopuliarintu) Dainavos terminu, – nepaisant to, kad XIII-XVI a. istorijos šaltiniai liudija pastarąjį terminą viduramžių lietuviams tereiškus jotvingių kraštą, o archeologijos, toponimikos, etnografijos ir kt. mokslinių disciplinų duomenys rodo, kad nuo VI-VII a. šios genties atstovų gyventa tik dab. (lingvistinės) Dzūkijos pietvakariuose, t.y. Seinų, Lazdijų, Druskininkų ir iš dalies Merkinės bei Marcinkonių apylinkėse.

Dabar Dzūkija dažniausiai suvokiama kaip pietų aukštaičių patarmės arealas, t.y. kaip buv. Trakų kunigaikštystės (siaurąja prasme, t.y. be Gardino ir Žemaičių kunigaikštysčių), kurią tikriausiai jau XIII a. ribojo Nemuno, Neries, Vokės bei Merkio slėniai, ir buv. Gardino kunigaikštystės šiaurinės dalies teritorija; kita vertus, pastaruoju metu bandoma gaivinti ir senąją dialektologinę, t.y. nuo Seinų iki Daugpilio besidriekiančios [1] "Dzūkijos" sampratą.

[taisyti] Dzūkijos teritorija

Istorinė (gyvavusi iki XIX a. vidurio) Dzūkija apima Varėnos rajoną, Alytaus rajoną, Alytaus savivaldybę, beveik visą Kaišiadorių rajoną, rytinę Prienų rajono dalį, Trakų rajoną, vakarinę Šalčininkų rajono dalį, Lazdijų rajoną, Elektrėnų savivaldybę, taip pat dalį dab. Lenkijos Palenkės vaivadijos (Suvalkai, Seinai, Punskas) ir dalį dab. Baltarusijos Gardino srities (Gardinas, Ščiutinas, Rodūnia, Lyda ir kt.). Rytuose ir šiaurės rytuose Dzūkija ribojasi su (Rytų) Aukštaitija, vakaruose – su Suvalkija.

[taisyti] Dzūkijos gamta

Nemunas ties Liškiava

Didžiąją Dzūkijos dalį užima miškai (Gudų giria ir. kt.),– todėl rečiausiai gyvenamose krašto dalyse gyventojų tankumas yra mažesnis nei 4 žm./km². Be didžiulių miškų, regione dar yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas.

Didžiausios Dzūkijos upės yra Nemunas, Neris, Merkys, Juodoji Ančia, Ūla, Katra, Ditva ir Strėva.

[taisyti] Svarbiausios Dzūkijos gyvenvietės

Didžiausi istorinės Dzūkijos miestai yra Gardinas, Lyda, Suvalkai ir Alytus,– nors pastarasis dažnai pavadinamas "Dzūkijos sostine", dab. Dzūkijos istorinio prototipo (iki 1413 m. gyvavusios Trakų kunigaikštystės) politinio centro funkcijas visuomet atlikdavo kita gyvenvietė (iš pradžių – tikriausiai Merkinė, kuri bent iki XV a. buvo pusę Trakų kunigaikštystės apėmusios Merkinės žemės centras, nuo XIII a. pab.(?) – Senieji Trakai, nuo XIV a. 8 dešimtmečio – Trakai).

[taisyti] Dzūkijos nacionaliniai parkai

Iš penkių Lietuvos nacionalinių parkų du yra Dzūkijoje: 1991 m. į rytus nuo Varėnos esančioje teritorijoje įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, o 1992 m. Trakuose ir jų apylinkėse ėmė veikti Trakų istorinis nacionalinis parkas.