Lygiateisiškumo principas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Lygiateisiškumo principas (pariteto principas, lot. paritas - lygybė) - vienas teisės principų.

[taisyti] Civilinėje teisėje

„Šis principas yra išskirtinės svarbos, nes iš jo gali būti išvedama ir pati teisių ir pareigų vienovė, kuri galima tik tuo atveju, jeigu postuluojama, kad kiekvienas asmuo yra teisės subjektas ir visų žmonių teisės vienodai brangintinos“ (žr. šaltinius, 1).

Tarytum aksioma yra tai, jog apie adekvačias subjektų teises bei pareigas mes galėsime kalbėti tik esant pačių subjektų lygiateisiškumui. Ši lygybė neegzistuoja dažniausiai viešojoje teisėje. Tačiau privatinėje - ji būtina. Net valstybė, savivaldybės bei jų institucijos civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja bendra tvarka (CK 2.36 str.). Reikia pabrėžt, jog šis lygiateisiškumas neturėtų būti vertinamas kaip faktinė lygybė. Lygiateisiškumas tik sudaro vienodas teisines prielaidas veikti.

Civilinės teisės subjektų lygiateisiškumas suponuoja civilinio teisinio santykio šalių interesų pusiausvyrą ir užkerta kelią vienos šalies piktnaudžiavimui savo teisėmis (žr. šaltinius, 3). Žinome, jog teisė gina tik teisėtus interesus. Tad galime sukonkretinti minėtąjį teiginį ir pasakyt, jog subjektų lygiateisiškumas užtikrina teisėtų interesų pusiausvyrą.

Interesų pusiausvyra ir galima tik tada, kai nė vieno iš subjektų teisės nėra įgyvendinamos paneigiant ar suvaržant kito asmens teises. Vadinasi, teisiniame santykyje vieno asmens įgyjamos teisės turi būti protingai proporcingos kito asmens prisiimamom pareigoms. Be to, minėjome, jog lygiateisiškumo pasekmė yra ir negalimumas piktnaudžiauti savo teise.

CK šitaip apibrėžia piktnaudžiavimą teise: „tai įgyvendinimas civilinių teisių tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar teisėtus interesus“. Šis kodekso apibrėžimas tik patvirtina mūsų prieš tai padarytą išvadą, jog įgyvendinant savo teises negalima teisų ir pareigų neprotinga disproporcija. Šitai galima išvesti ir iš draudimo piktnaudžiauti savo teise principo.

Teisių ir pareigų vienovė nėra objektyvi duotybė kiekvienam teisiniam santykiui. Konkrečiu atveju reikia ją nustatyti atsižvelgiant į subjektus, jų ypatumus, tarpusavio padėtį. Įstatymai kartais nevienodai reglamentuoja skirtingų asmenų teisinį statusą. LR KT yra konstatavęs, jog tai nepaneigia Konstitucijos 29 straipsnio nuostatų. Bet ši diferenciacija, kad ji būtų teisinga, privalo būti atlikta atsižvelgiant į objektyvias subjektų ypatybes. Tad čia teisių ir pareigų vienovė nėra paneigiama. Tiesiog normalu yra tai, jog tam tikras asmuo, turintis ypatingą teisinį statusą, prisiimdamas daugiau teisių turi įvykdyti ir daugiau jas legalizuojančių pareigų. Ir atvirkščiai, nevykdydamas numatytų pareigų šis asmuo praranda daugiau teisių.

Tad lygiateisiškumo principas yra priemonė tinkamam teisių ir pareigų vienovės įgyvendinimui teisiniame santykyje.

[taisyti] Literatūra

1. A. Vaišvila. Teisės teorija. Vilnius, 2004. P. 148.
2. J. Kiršienė, V. Pakalniškis, R. Ruškytė, P. Vitkevičius. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas. Vilnius, 2004. P. 59.
3. J. Kiršienė, V. Pakalniškis, R. Ruškytė, P. Vitkevičius. Civilinė teisė. Bendroji dalis. I tomas. Vilnius, 2004. P. 58.
4. Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. 2001. Justitia.