Olivos taika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Olivos taika (taip pat: Olivos sutartis) sudaryta 1660 m. gegužės 3 d. tarp Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Leopoldo I-ojo, Brandenburgo kurfiursto ir Prūsijos kunigaikščio Frydricho Vilhelmo, Švedijos karaliaus Karolio XI-ojo ir Abiejų Tautų respublikos karaliaus Jono Kazimiero Vazos Olivoje, netoli Gdansko Lenkijoje.
Šia sutartimi karalius Jonas Kazimieras atsisakė savo pretenzijų į Švedijos sostą, kurį 1599 m. prarado jo tėvas Zigmantas Vaza. Taip pat jis pripažino Švedijos valdžią Livonijoje ir Rygoje bei Hohencolernams priklausiusios Prūsijos hercogystės suverenitetą.
Daugiausia tarpininkaujant Prancūzijai sudaryta sutartis užbaigė dar Zigmanto Vazos laikais prasidėjusį konfliktą, kuris perėjo į keletą Švedijos - Abiejų Tautų Respublikos karų (1598–1599, 1600–1629 ir 1655-1660).
Tai, kad Švedijai buvo pripažinta jos užimta Livonijos dalis, tik patvirtino jau susiklosčiusį status quo Baltijos jūros regione.
Olivos sutartis ir tais pačiais metais sudaryta Kopenhagos taika buvo Švedijos kaip didžiosios valstybės klestėjimo aukščiausias taškas.
