Vilniaus kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Vilniaus kraštas (kartais dar vadinama Vilnija) - rytinė ir pietrytinė Lietuvos dalis su Vilniumi, nuo 1919 m. balandžio iki 1939 m. rugsėjo (išskyrus 1920 m. liepos-gruodžio mėnesius) priklausiusi Lenkijai. Vilniaus krašto šiaurinė ir vakarinė sienos kelis kartus kito, jas įtvirtinti bandė Antantės šalys, nustatydamos demarkacijos linijas.

Rytinė Lietuvos siena pagal 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos - Tarybų Rusijos sutartį, kuria Lietuvai pripažintas Gardinas ir kitos etninės žemės

Vilniaus krašto istorija prasideda su Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Vokiečių okupacinė kariuomenė iš Vilniaus pradėjo trauktis nuo 1918 gruodžio pabaigos ir iki metų galo pasitraukia iš miesto. Iki tol čia veikusi M. Sleževičiaus vyriausybė, grasinant lenkų nacionalistinėms pajėgoms ir artėjant komunistinei Raudonajai armijai, pasitraukė į Kauną.

Pasitraukus vokiečiams Vilnius trumpam atitenka lenkų nacionalistams, kurie 1919 sausio 1-5 dienomis kontroliuoja miestą. Lenkų kareiviai ir legionieriai sugeba numalšinti komunistų pastangas perimti miestą į savo rankas, tačiau jau 1919 sausio 5 d. Raudonoji armija išstumia legionierius. Vilnius iki 1919 balandžio 19 d. lieka komunistų valdžioje, čia kuriasi V.Kapsuko vadovaujama Lietuvos Tarybinė Respublika, kuri nuo 1919 vasario 27 d. tampa Lietuvos-Baltarusijos Socialistine Respublika (Litbelas).

Keičiantis karo eigai 1919 m. balandžio 19 d. komunistų pajėgos palieka Vilnių, Litbelo vyriausybė pasitraukia į Baltarusiją (Minską). Lenkijos administracija išlieka čia iki 1920 m. rugpjūčio 14 d., nors, pasak A.Šapokos, liepos mėnesį lenkai bėgo iš Vilniaus srities ir traukdamiesi susprogdino tiltą per Vokę, o Lietuvos armija į Vilnių įžengė liepos 15d. ir čia jau rado rusus, kurie pripažindami liepos 12 d. taikos sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos trimis etapais perleido Lietuvai jų okupuotą teritoriją.

1920 rugpjūčio 4 d. Tarybų Rusijos kariuomenė užima Vilnių ir rugpjūčio 25-27 d. perduoda jį Lietuvai. Lenkija laikinai Vilniaus kraštą pripažino kaip Lietuvos dalį pagal susitarimą (patvirtintas 1920 spalio 7 d. Suvalkų sutartimi). Suvalkų sutartį Lenkija praėjus dviems dienoms sulaužo ir vėl jėga užima Vilnių ir Vilniaus kraštą, kurį valdo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Iš pradžių okupacija teisinta tuo, kad Vilnių užėmė Lenkijos vyriausybės nekontroliuojamas lenkų generolas Želigovskis. Želigovskis spalio 12 d. paskelbia Vidurio Lietuvos valstybę, kuri prie Lenkijos prijungta 1922 m..

Vilniaus krašto praradimas 1920 m. lėmė visą tolimesnę Lietuvos saugumo ir užsienio politiką bei santykius su kaimynais. Tautų Sąjunga faktiškai pripažino Vilnių Lenkijai. Lietuva kelis kartus bandė slapta su Lenkija derėtis dėl Vilnaius krašto ir tarpusavio santykių (1936 m., 1937 m.). Pilnai situacija su Vilniaus krašto klausimu pasikeitė Vokietijai pradėjus agresiją Europoje ir suartėjus su Tarybų Sąjunga. Iki tol buvusi jėgų pusiausvyra regionė ėmė griūti ir 1938 m. Lietuva buvo priversta užmegzti su Lenkija diplomatinius santykius, taip faktiškai pripažindama Vilnių Lenkijai.

1937 m. gyventojų surašymo duomenimis Vilniiaus krašte gyveno 209 442 žmonės, iš kurių 39,37% buvo lenkai, 34,16% žydai, o 19,23 % lietuviai, kiti - baltarusiai, rusai. Nuo pirmųjų Vilniaus krašto okupacijos dienų oficialia kalba tapo lenkų. Nors Lenkijos įstatymai ir numatė tautinių mažumų teises (pvz., švietimo gimtąja kalba), tačiau praktiškai tai nebuvo įgyvendinta. Nuo 1925 m. masiškai pradėtos uždarinėti nelenkų privačios mokyklos.

1939 m. rugsėjo 17 d. SSRS įsiveržė į Lenkiją ir netrukus užėmė Vilnių. 1939 m. spalio 10 d. aneksionistine ir primesta Lietuvos-SSRS sutartimi Lietuvai buvo grąžinta tik dalis Vilniaus krašto - 6909 kv. km teritorija su 490 000 gyventojų. Po Lietuvos okupacijos, 1940 m. lapkričio 6 d., prie Lietuvos buvo prijungta dar 2637 kv. km dydžio teritorija (Druskininkai, Dieveniškės, Švenčionys). Visa Lietuvai grąžinto Vilniaus krašto dalis nuo tol apėmė tik 9546 kv. km su 565 400 gyventojų.