Vytautas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
- Apie vardą žr. Vytautas (vardas).
Vytautas (g. Senuosiuose Trakuose ~1350 m., mirė Trakuose 1430 m.), Lietuvos didysis kunigaikštis (1401-1429, realiai – 1392-1429; 1422-1423 m. – kartu ir Čekijos karalius) ir nevainikuotas Lietuvos karalius (1429-1430), vienas žymiausių Lietuvos valdovų. Lietuvos submonarcho Kęstučio ir Birutės sūnus.
Turinys |
[taisyti] Politinė ir karinė veikla
1382-1384 ir 1389-1392 m. kovodamas su Skirgaila bei pastarojo manipuliuojamu Jogailą dėl Skirgailos paveržtos savosios tėvonijos (Trakų kunigaikštystės), Vytautas du kartus pasinaudojo karine kryžiuočių parama ir du kartus juos išdavė. 1392 m. atgavo Trakus ir išsikovojo teisę valdyti visą LDK kaip Ldk Jogailos vietininkas, o 1401 m. išsirūpino Ldk titulą bei teisę valdyti LDK kaip "Lietuvos vyriausiojo kunigaikščio" Jogailos vasalas.
Valdant Vytautui jo pastangomis dauguma LDK sritinių kunigaikščių buvo pakeisti didžiojo kunigaikščio vietininkais, o didžiojo kunigaikščio taryba iš patariamojo valdymo organo virto autonomišku valstybės valdymo organu, kurio nariai jau neblogai išmanė LDK vidaus ir užsienio politikos vingrybes.
Vytautas vadovavo Lietuvos ir Lenkijos kariuomenei, Žalgirio mūšyje (1410) galutinai palaužusiai Vokiečių ordino karinę galią; netrukus po šio mūšio (1411) sudaryta Torūnės taikos sutartimi Žemaitija buvo pripažinta Lietuvai iki Vytauto ir Jogailos gyvos galvos. 1422 m., po dar vieno Vytauto ir Jogailos surengto žygio į Prūsiją, buvo sudaryta Melno taikos sutartis, kuria ordinas atsisakė bet kokių teisių į Žemaitiją.
Remdamas nuo Maskvos nepriklausomas rusų bei rusėnų kunigaikštystes, Vytautas sudarė sutartis su Tverės (1427), Riazanės (1430) ir Pronsko (1430) kunigaikščiais.
1429 m. sausį Lucko pilyje vykusio Europos monarchų suvažiavimo dalyviai Vokietijos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio (tolimo Vytauto giminaičio) siūlymu[1] Vytautą paskelbė Lietuvos karaliumi (Lietuvos didžiūnai Vytautą Lietuvos karaliumi buvo apskelbę dar 1398 m. spalį, tada Nemuno Salyno saloje susirinkę patvirtinti LDK taikos su Vokiečių ordinu). Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės buvo numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., tačiau jos neįvyko lenkams tų metų rugpjūčio viduryje Vokietijos ir Lenkijos pasienyje suėmus, sumušus ir apiplėšus imperatoriaus įgaliotinius, gabenusius į Vilnių Vytauto vainikavimo sutartį (speciali Zigmanto Liuksemburgiečio pasiuntinių delegacija, kuri tuo pat metu Vytautui ir jo žmonai vežė Niurnbergo auksakalių pagamintas karūnas ir 1430 m. rugsėjo pradžioje jau buvo Frankfurte prie Oderio, po šio incidento toliau nebevyko ir grįžo į Vokietiją). Po to kita Vytauto vainikavimo iškilmių diena buvo paskirta dar du kartus, tačiau antrąjį Lietuvos karaliaus vainikavimosi bandymą sužlugdė tų pačių metų spalio pradžioje į Lietuvą kartu su Vytautą palaikiusiu Jogaila atvykęs Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis, o trečiąjį – netikėta Vytauto mirtis (1430 m. spalio 27 d.).
Tarp I ir II pasaulinių karų pirmojo neįvykusio Vytauto vainikavimo Lietuvos karaliumi diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė.
[taisyti] Kultūrinė civilizacinė veikla
Lietuvos vesternizaciją Vytautas vykdė daugiausia intensyvindamas feodalinius santykius. Žymiai padidinęs feodalines valstiečių prievoles, jis pradėjo juos dalyti bajorams; vėliau etninė Lietuva jos valstiečių laisvės kaina pasiekė nemažų laimėjimų, - jau vien dėl to, kad naujosios luominės bajorų teisės sudarė palankias sąlygas plėstis jų akiračiui.
Vytauto valdymo laikotarpiu (ypač po Žalgirio mūšio) dėl tada iš esmės pagerėjusios LDK tarptautinės konjunktūros, o iš dalies ir dėl paties Vytauto protekcionistinės veiklos etninėje Lietuvoje pradėjo sparčiai augti Vilnius, Kaunas, Gardinas, Trakai ir kt. miestai, ėmė rastis ir naujų miestų užuomazgų.
Kurdamas Lietuvoje katalikiškų parapijų tinklą, Vytautas pureno dirvą ir vakarietiškų mokyklų kūrimuisis.
Vytautas ženkliai padidino ir Ldk raštinę; pradedant jo valdymo laikotarpiu valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu, o lietuvių bajorų ir miestiečių gyvenimas – tiesiog neįsivaizduojamas be lotyniško ar slaviško rašto.
[taisyti] Vytauto valdymo reikšmė
XIV a. pabaigoje Lietuva buvo jau pusantro šimto metų kovojusi su visos Vakarų Europos remiamu Vokiečių ordinu, krikščionybės platinimo dingstimi izoliavusiu Lietuvą nuo likusių Vakarų šalių. Jogaila, įvesdamas etninėje Lietuvoje krikščionybę, pradėjo šią izoliaciją šalinti, bet kartu pavertė Lietuvą Lenkijai pavaldžia valstybe; negana to, Jogailai 1387 m. apkrikštijus tik Aukštaitiją, šiuo daliniu krikštu net nebuvo pašalinta kryžiuočių pačiai Lietuvos egzistencijai keliama grėsmė.
1389 m. faktiškai stojęs vadovauti lietuvių diduomenės kovai prieš lenkų įsigalėjimą Lietuvoje, Vytautas tiesiog privalėjo rasti būdus išvesti šalį iš atsilikimo, pašalinti ordino grėsmę, atsikratyti Lenkijos hegemonijos. Išnaudodamas ordino ir Lenkijos nesutarimus, Vytautas gana sėkmingai susidorojo su visais minėtais uždaviniais. Periodiškai "atiduodamas" ordinui Žemaičius, Vytautas kaskart numatydavo būdus jiems susigrąžinti. Žygiuodamas į rytus, kartu jis rengėsi puolimui vakaruose. Pripažinęs Lenkijos karaliaus viršenybę savo atžvilgiu, įsigudrino palenkti savo pusėn daugumą lenkų didikų. Užsitikrinęs Lenkijos paramą, 1409 m. iš Vokiečių ordino galutinai atsiėmė Žemaičius. Daugiausia Vytauto nuopelnu laikytinas ir ordino sutriuškinimas Žalgirio mūšyje. Būdamas faktiškuoju didžiausio vėlyvųjų viduramžių mūšio karvedžiu, Vytautas pelnė pasaulinę šlovę. Po Žalgirio mūšio kryžiuočių pavojus Lietuvai buvo pašalintas, o LDK įgijo galimybę užmegzti normalius santykius su daugeliu Europos šalių.
Vytautas sugebėjo ne tik apkrikštyti žemaičius, bet ir tapti Livonijos vyskupų globėju, o savo karą su Tamerlanu paversti daugelio europiečių kryžiaus žygiais. Ir nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų bei stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.
Vytautas sugebėjo rasti bene geriausius iš galimų būdus išvesti Lietuvą iš atsilikimo; būtent jis pavertė Lietuvą Vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to, – kaip tik todėl lietuviams Vytauto asmuo ypač svarbus buvo XIX ir XX a. sąvartoje[2] bei I Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpiu.
- ↑ Vokietijos imperatorius, Lucke pasiūlydamas Vytautui vainikuotis Lietuvos karaliumi, siekė išardyti Lenkijos ir Lietuvos sąjungą ir taip padidinti Vokiečių ordino galimybes reviduoti Melno taikos sąlygas.
- ↑ T.y. vykstant lietuvių tautinio atgimimo sąjūdžiui. Pažymėtina, kad nuo to laiko dauguma lietuvių "patriotą Vytautą" priešpriešina Jogailai, 1386 m. neva "pardavusiam" Lietuvą lenkams.
[taisyti] Nežinomo XVII a. dailininko tapytas imaginacinis (?) Vytauto portretas
[taisyti] Žiūrėkite taip pat
| Anksčiau valdė: Jogaila |
Lietuvos didysis kunigaikštis 1401-1429 |
Vėliau valdė: Švitrigaila |
| Anksčiau valdė: Mindaugas |
Lietuvos karalius 1429-1430 |
Vėliau valdė: Mindaugas II |
 |
Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
