Dantis
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Dantis (lot. dentes) - burnos ertmės organas. Sudarytas iš burnos ertmėje išsikišusios matomos dalies - danties vainiko, trumputės tarpinės dalies - danties kaklelio ir šaknies, kuri yra įsiterpusi viršutinio bei apatinio žandikaulio dantų alveolėse. Dantys sudaryti iš dentino, danties vainikas padengtas emaliu, kaklelis ir šaknis - plonu cemento sluoksniu. Žandikaulio duobutėse dantis tvirtai laiko jungiamojo audinio skaidulos, vadinamos periodontu, arba periodontiniais raiščiais. Danties viduje yra ertmė - pulpa, kurioje gausu nervinių skaidulų ir kraujagyslių.
Dantys pagal formą ir funkciją skiriami į 4 rūšis:
- kandžiai (incisivi) - jų vainikas įlenktas, skaplelio formos, turi vieną šaknį. Kandžiais maistas atkandamas.
- iltiniai (canini) - jų vainikas aštriabriaunis, kūgio formos, turi vieną šaknį. Iltimis maistas atplėšiamas.
- kapliai (premorales) - jų vainiko paviršiuje yra 2 iškilūs gumburėliai, turi po vieną arba dvi šaknis. Kapliais maistas sutrinamas.
- krūminiai (molares) - jų vainiko paviršiuje 4-5 gumburėliai, turi po dvi arba tris šaknis. Krūminiais dantimis maistas malamas bei trupinamas.
Kiekviename suaugusio žmogaus žandikaulyje yra po keturis kandžius, dvi iltis, keturis kapiliarus ir šešis krūminius dantis. Iš pradžių žmogus turi pieninius dantis, kurių yra 20, o vėliau išdygsta nuolatiniai - jų 32.
[taisyti] Dantų ligos
- Dantų kariesas (caries dentium)
- Pulpitas (pulpitis)
- Periodontitas (periodontitis)
- Parodontozė (parodontosis)
 |
Žmogaus organų sistemos |  |
|
Dantys - Dantenos - Liežuvis - Seilių liaukos |
||
| Serija: Žmogaus anatomija |
