Kareiviai artojai
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kareiviai artojai - kareiviai, kurie eidami karinę tarnybą dirbo valstietiškus žemės ūkio darbus, caro Aleksandro I pradėta kurti eksperimentinė armijos komplektavimo ir išlaikymo forma. A. Gercenas yra pavadinęs kareivių artojų eksperimentą "didžiausiu Aleksandro I valdymo nusikaltimu".
[taisyti] Kareiviai artojai Rusijoje
Pirmoji kareivių artojų gyvenvietė buvo sukurta 1810 m. Mogiliovo gubernijoje. Jų kūrimas buvo atnaujintas 1816 m., kada Aleksandras I savo artimiausiu bendradarbiu pasirinko A. Arakčejevą, tapusį Valstybės tarybos karinio departamento pirmininku ir kareivių artojų gyvenviečių vyriausiu viršininku. Paviršutiniškai pažiūrėjus, kareivių artojų gyvenvietė buvo panašios į vadinamąją paskirstytą armiją(Indelningsverket) Švedijoje, tačiau iš tikrųjų skyrėsi iš esmės. Kareiviais artojais buvo verčiami valstybiniai valstiečiai. Tiksliau tam tikro kaimo valstiečiai buvo pervadinami valstiečiais ūkininkais ir pas juos apgyvvendinami reguliarūs kareiviai. Tiek valstiečiai ūkininkai, tiek pas juos apgyvendinti kareiviai turėjo kartu užsiimti tiek žemės ūkio darbais, tiek karinėmis pratybomis. Kareivių artojų gyvenimas buvo griežtai iki smulkmenų reglamentuotas. Lauko darbai buvo atliekami pagal būgno taktą, pagal kapralo komandą. Keltis, gulti, eiti į lauką valstiečiai turėjo pagal karinį signalą. Visos valstietės turėjo vienu metu užkurti krosnis, užgesinti šviesas vakarais. Kareivių artojų vaikai nuo 7 metų amžiaus buvo aprengiami uniforma ir mokomi žygiuoti. 1825 m. į kareivius artojus jau buvo pervesti 374 tūkstančiai valstybinių valstiečių, o pas juos apgyvendinta 131 tūkstantis kareivių. Kareivių artojų gyvenvietės buvo panaikintos 1857 m., kada jose, kaip buvo skaičiuojama, gyveno apie 800 tūkstančių abiejų lyčių asmenų.
[taisyti] Planai kurti kareivių artojų gyvenvietes Lietuvoje
Kareivių artojų gyvenvietes buvo planuojama kurti ir Lietuvoje po 1830-1831 m. sukilimo, įkurdinant jose rusų valstiečius, kolonistus. Numatyta pirmąją tokią gyvenvietę įkurti Žemaitijoje, Skuodo apylinkėse, tačiau nepavyko sukaupti reikiamo kiekio laisvos žemės. 1835 m. svarstytas projektas sukurti Vilniaus gubernijoje 2-3 specialias apygardas, padalytas į 9-10 apskričių, kuriose išsidėstytų kareivių artojų gyvenvietės. Kareiviai artojai turėjo padėti carinei valdžiai efektyviau sekti gyventojus ir apsisaugoti nuo naujo sukilimo. Tačiau 1841 m. nutarta atsisakyti minties kurti Lietuvoje tokias kareivių artojų gyvenvietes, nes manyta, jog nedidelį skaičių kareivių artojų vietos gyventojai galės greitai suagituoti ir patraukti į savo pusę.
