Leninas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vladimiras Iljičius Leninas (rus. Владимир Ильич Ленин), tikroji pavardė Uljanovas (Ульянов) (g. 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske – m. 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose netoli Maskvos) - Rusijos revoliucionierius, Bolševikų partijos lyderis. Leninas - Sovietų Sąjungos įkūrėjas ir pirmasis Tarybų Sąjungos premjeras, taip pat leninizmo ideologijos pradininkas. Toliau plėtojo marksizmo teoriją ir pritaikė ją rusų visuomenės ypatumams (kalbos pavyzdys).
Turinys |
[taisyti] Gyvenimas
Tėvas Ilja Nikolajevičius buvo kilęs iš Astrachanės, dirbo pradinių mokyklų inspektoriumi Simbirsko gubernijoje.
Leninas anksti susidūrė su revoliucinėmis srovėmis. Vyresnysis Lenino brolis už dalyvavimą sąmoksle prieš Aleksandrą III-ąjį buvo nubaustas mirtimi. Bausmė broliui sukrėtė Leniną. Baigęs teisės studijas, Sankt Peterburge dirbo advokatu, bendravo su opozicija. Nuo 1888 - 1889 m. nagrinėjo K. Markso veikalus padariusius jam didžiulį įspūdį. Vis dėlto Leninas susiformavo savitą požiūrį į griežtą darbininkų klasės ir partijos atskyrimą, kuris, tiesą sakant prieštaravo marksistiniam. 1895 m. kartu su J.O. Martovu (vėliau tapusiu priešininku) Leninas įsteigė "Kovos sąjungą darbininkų klasei išvaduoti" Ši sąjunga suvienijo visas marksistines Peterburgo grupes ir darbininkų judėjimui iškėlė politinius tikslus. Leninas buvo suimtas ir 1897 - 1899 m. buvo ištremtas į Sibirą. Čia susipažino su Nadežda Konstantinovna Krupskaja, vėliau tapusia žmona ir bendražyge. Grįžęs iš tremties, įstojo į 1898 m. įsteigtą Rusijos socialdemokratų partiją (RSDP). 1900 - 1905 m. gyveno emigracijoje Europoje (Miunchene, Ženevoje bei Londone). Leninas buvo įsitikinęs, kad proletariato siekus gali įgyvendinti tik griežtai centralizuota profesionalių revoliucionierių partija. Dėl nesutarimų (daugiausia taktikos klausimais) RSDP 1903 m. skilo į menševikus ir bolševikus. Bolševikams ėmė vadovauti Leninas. 1905 m. per revoliuciją Leninas grįžo į Rusiją, bet vėliau vėl išvyko tremtin i užsienį. Čia buvo iki 1917 m. birželio, kol padedamas Vokietijos galėjo grįžti į I pasaulinio karo nualintą Rusiją. Po Spalio revoliucijos 1917 m. lapkričio 7 d. sukeltos bolševikų partijos, pasinaudojant ir tuometinio kapitalizmo Rusijoje ekonominės sistemos nepakeliamais sunkumais, gyvenimo lygio smukimu iki katastrofos ribos, ir suirutės situacija, pavyko nuversti Aleksandro Kerenskio vadovaujamą Laikinąją vyriausybę ir įvesti taip vadinamą proletariato diktatą, panaikinant demokratines Rusijos valstybės institucijas bei ribojant pilečių teises, tačiau nacionalizuojant turtą, perdalijant žemę. Tai galutinai supriešino Rusijos valstybės piliečius - sukilo valstiečiai Tambovo sityje, jūreiviai - Krondštate, ir sukėlė pilietinį karą, kurio metu bolševikai sušaudė caro šeimą. Būdamas Liaudies komisarų tarybos pirmininkas, Leninas tapo valstybės ir valdančiosios partijos vadovu. Uždraudęs visas dešiniąsias partijas, o 1919, panaikinęs visas kairiąsias partijas, jis galutinai įtvirtino vienpartinę sistemą ir komunistų nomenklatūros diktatą, įsteigė Politinį biurą bei CK sekretoriatą ir kelių žmonių rankose sutelkė visą valdžią padėjęs pamatus totalitarizmo įvedimui. Pilietinio karo suirutę bei pašlijusią karinio komunizmo doktrinos ekonomiką Leninas, greitai susiorientavęs bandė įveikti "Naująja ekonomine politika" 1921 m., turėjusia valstybinio kapitalizmo elementų. 1920 metais pasirašė sutartį su Lietuva, turėdamas pripažinti jos valstybingumą ir nepriklausomybę. Jo iniciatyva 1922 m. įkurta Sovietų Sąjunga. Tais pačiais metais dėl sunkios ligos pasitraukė iš politikos, atverdamas kelią į valdžią J.Stalinui apie kurio charakterio neigiamas diktatoriškas savybes bandė įspėti bolševikų partijos vadovybę. Leninas puikiai išnaudojęs susidariusią situaciją Rusijoje yra atsakingas istorijai už ginkluotą perversmą, sukėlusį baltąjį terorą į kurį buvo atsakyta raudonuoju, padedant bendražygiui, represinės saugumo institucijos ČK vadovui Feliksui Edmundovičiui Dzeržinskiui, įgijusiam neregėtą mastą Peterburge, talkinant G.Zinovjevui. Neatsitiktinai 1918 m. rugpjūčio 11 d. - Fania Kaplan pasikėsino nužudyti Leniną ir sužeidė jį. Leninas vadovavosi klaidinga ekonomine teorija apie centralizuotos ekonomikos, neigiančios rinkos dėsnius ir konkurenciją, efektyvumą, atmesdamas socialdemokratinę evoliucionistinę G.Plechanovo teoriją apie galimą taikią visuomenės raidą, beje, įvykusią Švedijoje . Dviejų skirtingų ekonominių sistemų Europoje egzistavimas, varžymasis ir konfrontacija privedė visą pasaulį iki II Pasaulinio karo, kurio kaina - apie 50 mln. gyvybių. Lenino bendražygiai - J. Stalinas, Raudonosios armijos įkūrėjas L. Trockis, M.Kalininas, J.Sverdlovas, S.Kamenevas, G.Zinovjevas.
[taisyti] Kova prieš antisemitizmą
Leninas aktyviai kovojo prieš antisemitizmą Rusijoje. Revoliucijos metu jis teigė, kad pogromus organizuoja caro valdžia ir jiems talkina kapitalistai.
[taisyti] Po mirties
Lenino kūnas yra saugomas Lenino mauzoliejuje Maskvoje, Rusijoje. Taip yra todėl, kad Leninas suvaidino unikalų vaidmenį kuriant pirmąją pasaulyje socialistinę valstybę. Leninas prieš pat savo mirtį paprašė, kad jam nebūtų statomi jokie paminklai, tačiau XX amžiaus 8 dešimtmečio pradžioje beveik kiekviename Tarybų Sąjungos mieste ir miestelyje buvo bent jau vienas didelis ir keli mažesni Leninui skirti paminklai. Dažnai pagrindinės miestų aikštės ar gatvės būdavo pavadinamos Lenino vardu.
[taisyti] Lenino smegenų tyrimas
Po mirties buvo pašalinti Lenino smegenys. Sovietų mokslininkai pavedė garsiam Vokietijos neurochirurgui Oskar Vogtui ištirti Lenino smegenis ir rasti būtent tas vietas smegenyse, kurios leido Leninui būti tokiu "genijumi". O. Vogtas 1929 m. paskelbė pranešimą, kuriame teigė, kad "kaikurie neuronai smegenyse buvo labai dideli". Taip buvo sukurtas mitas apie Lenino genialumą. Toliau Lenino smegenis tyrė Sovietų mokslinikai, tačiau jokie tyrimų rezultatų duomenys nebuvo skelbiami.
[taisyti] Lenino cenzūra Sovietų Sąjungoje
Po Lenino mirties Sovietų Sąjungoje, jo raštai buvo labai kruopščiai cenzūruoti ir net pakeisti. Ėmus valdyti Stalinui, neturėjo kilti jokių dviprasmybių ir klausimų, sietinų su nuomonių nestutapimu tarp Lenino ir Centrinio Komunistų Partijos Komiteto.
