Lietuvos socialistų liaudininkų sąjunga
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvos socialistų liaudininkų sąjunga - trumpai gyvavusi lietuvių politinė organizacija
Įkurta 1917 m. kovo 26 d. Petrapilyje eserų (socialistų revoliucionierių) ir trudovikų (darbiečių) frakcijų atstovų Valstybės Dūmoje M. Januškevičiaus, P. Balio iniciatyva. 1917 m. balandžio 5 d. konferencijoje Lietuvos demokratų partijos 1914 m. programos pagrindu buvo priimta revoliucinė programa. Partijos spaudos organu tapo „Jaunoji Lietuva“.
Žymiausi veikėjai - V. Bielskis Felicija Bortkevičienė, Andrius Bulota, Mykolas Sleževičius, A. Sugintas, Žemaitė. 1917 m. gegužės 27 - birželio 3 d. Rusijos lietuvių seime LSLP turėjo 90 atstovų iš 320. Seime rėmė Lietuvos autonomijos demokratinės Rusijos sudėtyje idėją.
1917 m. rugsėjo 27 – spalio 3 d. II konferencijoje įvyko skilimas. Dešinieji veikėjai buvo pašalinti ir įkūrė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partiją. Po bolševikų perversmo dalis socialistų liaudininkų perėjo į bolševikų pusę, kiti pasmerkė revoliuciją ir, grįžę į Lietuvą, įsijungė į LSDP, arba į LSLDP veiklą, vėliau - į Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą. O treti 1918 m. gegužės mėn. Maskvoje įkūrė Lietuvos revoliucinių socialistų partiją, kuri tęsė veiklą ir Lietuvoje pogrindžio sąlygomis.
