Reliatyvumo teorija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Reliatyvumo teorija - dviejų Alberto Einšteino aprašytų teorijų rinkinys, sudarytas iš:
[taisyti] Specialioji reliatyvumo teorija
Specialioji reliatyvumo teoriją Albertas Einšteinas aprašė 1905 metais straipsnyje "Apie judančių kūnų Elektrodinamiką", dirbdamas Šveicarijos patentų biure.
Šios teorijos pagrindinis teiginys - kad kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume vienodas, nepriklausomai nuo stebėtojo judėjimo greičio.
Teorijai įrodyti užtenka dviejų sąlygų:
- Šviesos greitis vakuume yra pastovus
- Visiems stebėtojams galioja vienodi fizikos dėsniai
[taisyti] Bendroji reliatyvumo teorija
Bendroji reliatyvumo teorija sujungia erdvę ir laiką į vieną keturmatį erdvėlaikį, kuris yra masyvių objektų iškreipiamas, taigi šiuo iškreipimu paaiškinama gravitacija.
[taisyti] Nuorodos
 |
Šis fizikos straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydamas šį straipsnį. |
