Siela
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Siela (lot. Anima) daugumoje religijų vadinama savarankiška substacija egzistuojanti kiekvieno žmogaus viduje. Taip pat siela laikoma kūno ir materijos priešingybe.
Religijose siela laikoma nemirštanti ir amžina,tačiau atsiskirianti nuo kūno įvykus mirčiai.Krikščionys tiki, kad po mirties siela bus teisiama Dievo,kuris ją teis pagal visus blogus ir gerus žmogaus darbus.Jei krikščionis nusisuko nuo nuodėmių bei priėmė Kristų kaip Viešpatį ir Gelbėtoja, tada jo siela paveldys amžinąjį gyvenimą.Bet jei krikščionis nenusisuko nuo nuodėmiavimo,tada jo siela bus atskirta nuo Dievo bei pateks į amžinąją kančią.Dauguma filosofų siela supranta kaip nematerialią substancija,o kai kurie mokslininkai artėjant žmogaus mirčiai bandė išmatuoti jos svorį.Graikų kalboje žodis psyche verčiasi į sielą ,kaip tik nuo to ir kilo mokslas psichologija (grk. psyche-siela,logos-mokslas).Lotynų kalboje žodis spirit turi sielos žodžio šaknį ir išvertus reiškia "kvėpavimas",o hebrajų kalboje siela nepheš reiškia žodį gyvenimas arba butinas kvėpavimas.
