Tiberijus I
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Tiberijus I (Claudius Nero Tiberius, 42 lapkričio 16 pr. m. e. – 37 kovo 16 po Kr.) —Romos imperatorius (nuo 14 po Kr.), iš Julijų – Klaudijų dinastijos. Imperatoriaus Augusto posūnis.
Pirmaisiais valdymo metais valdė sutardamas su Senatu, paskui, remdamasis pretorijonais, vykdė autokratinę politiką. Imperatoriaus rūmuose didelę įtaką įgijo pretorijaus prefektai (3 dešimtmetyje - Sejanas, 4 dešimtmetyje – Makronas). Stengdamasis provincijose sutvarkyti mokesčių sistemą, už piktnaudžiavimus persekiojo vietininkus ir atpirkėjus; sumažino išlaidas visuomeninėms statyboms ir pramogoms, grūdų ir pinigų dalijimą plebėjams.
