Bajorai (luomas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bajorai - teisiškai privilegijuotas feodalų luomas. Rytų Europoje bajorai - tai tik karinę ar valstybinę tarnybą ėję žmonės, tuo tarpu Vakarų Europos istoriografijoje bajorai apima visą diduomenę (pranc. noblesse, angl. nobility, vok. Adel)
[taisyti] Bajorai Lietuvoje ir Lenkijoje
Bajorai - socialinis luomas, taip pat vadinti šlėktomis. Bajoro terminas naudojamas daugiausiai kalbant apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės kilminguosius. Rusų žemėse „bajoro“ terminas rašytiniuose šaltiniuose aptinkamas nuo IX a.. Skirtingai nuo Vakarų Europos šalių į bajorų luomą Lenkijoje ir Lietuvoje pateko santykinai didelė gyventojų dalis (Lenkijoje net virš 10 proc. gyventojų).
Lenkijoje bajorai kaip luomas susiformavo jau XIV a. Pagal Košicės privilegiją 1374 m. Lenkijos bajorai atleisti nuo prievolių valstybei, išskyrus nedidelę duoklę nuo žemės, gavo išimtines teises užimti vaivadų, kaštelionų, teisėjų, pakamorių ir kitus postus. Bajorai turėjo savo herbus.
Lietuvoje bajorija kaip luomas galutinai susiformavo XV a.
Žodis bajoras yra kilęs iš slaviško žodžio bojarin, o šis savo ruožtu kildinamas iš turkiškojo bojar, reiškiančio valdovo gvardijos karį.
Bajorų luomas nebuvo vientisas, jį sudarė tam tikros grupės: didikai, tarnybiniai bajorai, stambūs bajorai, dinastija, taip pat priklausomų žmonių neturintys bajorai, plikbajoriai, kurie labai priklausė nuo didikų. Bajorija buvo susiformavusios Lietuvos valstybės pagrindas Viduramžiais: bajorų žmonės mokėjo mokesčius, statė ir taisė pilis, vykdė pasėdžio prievolę. Ilgą laiką bajorų luomas išliko atviras, t.y. į jį buvo galima patekti ne tik pagal kilmę, bet ir už nuopelnus didžiajam kunigaikščiui.
Už karinę tarnybą bajorai iš kunigaikščio gaudavo valdyti didesnes ar mažesnes žemės valdas. Iš pradžių vyrauja valdymas iki gyvos galvos, vėliau formuojasi tėvoninė žemėvalda. Norėdami didinti kariuomenės skaičių didieji kunigaikščiai dalindavo beneficijas, nes nuo žemės priklausė ir tarnyba. Didysis kunigaikštis, dosniai dalindamas valstybės žemes, sudarė ir stambius dvarus – latifundijas. Kita vertus išdalinęs valstybės žemes, didysis kunigaikštis pats tapo priklausomas nuo stambiųjų bajorų. Žemės paveldėjimas juridiškai įforminamas 1387 m. Jogailos privilegija bajorams katalikams.
XIV a. galime išskirti tris bajorų grupes: kunigaikščiai, didikai ir tarnybiniai bajorai. Remiamasi tarnybiniais bajorais. Jiems suteikiama administracinė ir teismo valdžia jų valdose gyvenantiems žmonėms. Tarnybinių bajorų vaidmuo didėja mažėjant kunigaikščių skaičiui, ypatingai Švitrigailos-Žygimanto karo metu.
[taisyti] Lietuvos bajorų privilegijos
Bajorų teisinį statusą Lietuvoje nustatė keletas didžiųjų kunigaikščių privilegijų. jų pagrindu susiformavo bajorija kaip luomas:
- 1387 m. privilegija išleista kariams ir bajorams; suteikė teisę paveldėti savo žemes, taip pat numatoma skirti teisėjus į pilis, sureguliuotas našlių klausimas. Patvirtinta bajorų asmens laisvė. Kilmingieji įgijo teisę valdyti už tarnybą suteiktas žemes ir galbūt dalį kunigaikščio žemių. Nuo kitų prievolių bajorai neatleidžiami - jie turėjo atlikti karinę tarnybą su žirgu, budėti pilyse, prisidėti prie pilių, tiltų ir kelių statybos, taip pat atlikti pastovio prievolę.
- 1413 m. Jogailos ir Vytauto privilegija patvirtina galimybę paveldėti skirtas žemes, bajorams suteikiami herbai.
- 1432 m. Jogailos privilegija praktiškai pakartoja ankstesniąsias. Karo tarnyba išlieka pagrindinis elementas kaip ir su tuo susijęs žemės perleidimo ribojimas.
- 1434 m. Žygimanto privilegija katalikų ir stačiatikių bajorams. Garantija, kad nebus persekiojami be teismo, įgyja teisę su nedideliais apribojimais disponuoti savo žeme.
- 1447 m. Kazimiero privilegija. Numatė bažnytinių vietų skyrimą tik lietuviams. Disponavimo turtu patvirtinimas, bajorų veldamai atleidžiami nuo prievolių didžiajam kunigaikščiui, išskyrus tie kuriems žemė suteikta paties Kazimiero. Prievolės valstybei išliko, pasižadama svetimšalių neskirti Lietuvos pareigūnais. Teismo teisė, valstiečių atleidimas nuo prievolių kunigaikščiui ir garantija dėl pabėgusių vasltiečių grąžinimo sudarė juridines sąlygas baudžiavai. Šia privilegija galutinai nutrauktas ryšys tarp didžiojo kunigaikščio ir valstiečių.
- 1492 m. Aleksandro privilegija atnaujina 1447 m. privilegiją bei prideda papildomų nuostatų. Svarbiausia iš jų ta, kad apribojama didžiojo kunigaikščio valdžia užsienio politikos srityje, kur didysis kunigaikštis tampa priklausomu nuo Tarybos. Be Tarybos pritarimo niekas negalėjo būti pašalintas iš užimamo posto ar kitaip persekiojamas kaltinant nelojalumu. Nustatyta, kad aukšti valstybės ir bažnyčios postai negali būti parduodami. Žemesnieji valstybiniai postai skirstomi dalyvaujant Vilniaus, Trakų ir kitiems vaivadoms. Tuo būdu didysis kunigaikštis prarado galimybę žaisti žemesniaisiais bajorijos sluoksniais prieš didikus, savo nuožiūra skirstyti valstybinius postus ir gauti pajamas iš tarnybų pardavinėjimo. Tuo pačiu užtikrinta, kad postų negalės gauti miestiečiai. Ši privilegija faktiškai skiriama didikams, joje neminimas karinę tarnybą atliekantis, dažnai valstietiškai gyvenantis žemesnysis bajorų sluoksnis.
- 1506 m. Žygimanto I privilegijos papildomai įtvirtino Ponų tarybos vaidmenį valstybės valdyme. Apribojama priėmimo į bajorus teisė.
Kuriant bajorų luomą su išimtine žemės nuosavybe, nuolat buvo siaurinamos valstiečių teisės. Bajoras savo valdoje dominijoje tapo viešpats. Be jo žinios niekas (taip pat ir valstybė) negalėjo rinkti mokesčių, administruoti ir teisti jo valstiečių. Po valakų reformos (įteisinta 1557 m.) valstiečiai prarado žemės nuosavybę ir asmens teises.
