Egzistencializmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Egzistencializmas (iš lot. existensia - egzistavimas, buvimas) — XX a. filosofijos kryptis, kuri individą, individualią patirtį ir jos unikalumą laikė žmogaus egzistencijos supratimo pagrindu.
Turinys |
[taisyti] Ištakos
Egzistencializmas kilo kaip reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos racionalizmą, taip pat I. Kanto pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Klasikinė racionalistinė filosofija, pradėta R.Dekarto ir užbaigta G.Hėgelio, atspindėjo gilų tikėjimą absoliučiu, objektyviai pasaulį pažįstančiu protu, jo autonomiškumu. Tas Protas buvo orientuotas ne tik į mokslu paremtą pažinimą, bet ir praktinį pasaulio pertvarkymą. Prieš tokį sudaiktinimą ir sukilo egzistencinis mąstymas.
Egzistencializmo užuomazgas randame jau 1670 m. išleistose B. Paskalio „Mintyse“, kuriose sakoma, kad be Dievo gyvenimas būtų beprasmis ir apgailėtinas. Žmonės vien tik keltų problemas ir jas spręstų, kad tik išvengtų nuobodulio. Mūsų sėkmės irgi neabejotinai bevertės, nes neišvengiamai mirštame. O tai yra pakankama sąlyga, kad netaptume bedieviais. Visai tai rado atgarsį Ž.Sartro ir A. Kamiu teorijose. O egzistencializmo pirmtakais laikytini Sorenas Kirkegoras ir Frydrichas Nyčė. Jiedu irgi nagrinėjo gyvenimo beprasmybės ir nuobodulio išvengimo klausimus. S. Kirkegoro „Dabarties kritika“ (1846 m.) pagrindas ironija, tarnaujanti ontologine opozicija pasauliui. Tai neišvengiama būtinybė ir žmogus negali laisvai rinktis – ironizuoti ar ne (kaip negali rinktis – būti ar nebūti).
[taisyti] Kiltis, klestėjimas ir nuosmukis
Egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresyvistines iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Jo idėjinės ištakos — gyvenimo filosofija (Frydrichas Nyčė, Vilhelmas Diltėjus, Anri Bergsonas), E. Huserlio fenomenologija, S. Kirkegoro religinis mistinis mokymas.
Istorijos ironija, kad E. Huserlio idealas, philosophia perennis, kuri turėjo būti kuriama ant grynojo racionalumo pagrindų, tapo perimta ir išvystyta antiracionalistiškai nusiteikusių mąstytojų. XX a. 3-4 dešimtmečiais egzistencializmas susiformavo klasikiniu pavidalu: 1927 m. išėjo M. Haidegerio „Būtis ir laikas“, 1932 m. — K. Jasperso „Filosofija“. Karo metais subręsta prancūziškoji jo šaka (G.Marselis, Ž. P. Sartras, A. Kamiu, M. Merlo-Ponti).
Pokaryje egzistencializmas pasiekia savo apogėjų, nes Europa jautė stiprų dvasinio apsivalymo poreikį, ieškojo naujų idėjų. To meto „ribinei situacijai“ išreikšti labiausiai tiko būtent egzistencializmas, pradėjęs skverbtis ir į JAV, Lotynų Ameriką, Japoniją, Australiją. Jo populiarumas pradėjo slūgti tik 7 dešimtmetyje, žyminčiu ne tik egzistencializmo, bet ir visos filosofijos krizę. Vėliau jis visai „išėjo iš mados“, tačiau jo iškeltos idėjos tebeveša literatūroje, kine ir menuose.
[taisyti] Pagrindiniai principai
Pagrindinis egzistencialistų tikslas – paaiškinti žmogaus buvimą ir vietą pasaulyje. Egzistencialistai teigia, kad chaotiškas daiktų pasaulis yra priešiškas žmogaus sąmonei. Aplinka žmogui neturi jokios prasmės. Individo likimas ir charakteris priklauso tik nuo pačio žmogaus, žmogus pats apsisprendžia ir visiškai atsako už savo poelgius, tačiau jis turi atsakomybės ir pareigos jausmą. Žmonių santykiuose nėra tarpusavio supratimo. Kiekvienas iš mūsų pasmerktas vienatvei, neegzistuoja jokios moralinės vertybės, žmogui negalima primesti jokių gyvenimo normų, nurodinėti, kaip jam reikia elgtis.
Egzistencializmo filosofija perteikia tikėjimą laisve ir priima individualių veiksmų pasekmes, nors pabrėžia atsakomybę dėl pasirinkimo. Ji atsisako žmogų traktuoti kaip kokį nors daiktą. Svarbiausia iš egzistencializmo problemų — tai žmogaus egzistavimo laikiškumas ir laikinumas. Iškeliama egzistencijos beprasmybės problema. Visos egzistencijos esmė — laikinumas.
Egzistencialistų nuomone, pagrindinis racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, taip pat ir žmogus, racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį. Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“ mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas supriešina filosofiją ir mokslą.
Filosofijos objektu, sako, pvz., Haidegeris, turi tapti „būtis“ (vok. das Sein), tuo tarpu mokslo objektu — „esinys“ (vok. das Seiende). „Esiniu“ laikoma viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei intelektiniam moksliniam, nei spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje, pvz., mirties akivaizdoje.
Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai, kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė, ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį, jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (N. Berdiajevas).
Egzistencialistinėje laisvės koncepcijoje išreikštas protestas prieš konformizmą ir prisitaikėliškumą, būdingą buržuaziniam miesčioniui, kuris jaučiasi esąs didžiulės biurokratinės mašinos sraigtelis, negalįs nė kiek pakeisti įvykių eigos. Todėl egzistencializmas nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvistinė; ji traktuojama vien etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalų pažinimą kaip neatitinkantį to objekto, kurį nagrinėja filosofija, egzistencializmas iškelia betarpiško, intuityvaus realybės suvokimo metodą, remdamasis daugiausia E.Huserliu (M. Haidegeris, G. Marselis, Ž. P. Sartras), V. Diltėjumi (M. Haidegeris, K. Jaspersas), iš dalies A. Bergsono intuityvizmu.
Daugelis egzistencialistų (M. Haidegeris vėlyvuoju savo veiklos laikotarpiu, G. Marselis, A. Kamiu ir kiti) mano, kad filosofija savo pažinimo metodu yra kur kas artimesnė menui, negu mokslui. Neatsitiktinai egzistencializmas daro tokią didelę įtaką Vakarų menui ir literatūrai, o per juos — ir buržuazinės inteligentijos didelės dalies protiniam nusiteikimui.
[taisyti] Moralinis egzistencializmo reliatyvumas
Žmogaus santykis su tikrove yra iracionalus. Jį galima tik išgyventi - ir kiekvienas jį išgyvena savaip. Pasaulis jam abejingas, svetimas, beprasmis, bauginantis. Žmogus pasaulyje laikinas. Ir to nepakeis jokios socialinės tvarkos ar normos. Tai žmogui sukelia nerimą, siekį gintis ir priešintis. Žmogus jaučiasi kaltas, tačiau, pagal M. Haidegerį, tai ne moralinė kaltė, o daug didesnė egzistencijos kaltė.
Egzistencialistai neaptaria moralės normatyvinių principų. Mat žmogus neturi jokios iš anksto jam duotos priedermės ir tėra toks, kokiu pats save sukuria. Todėl beprasmės ir jokios iš anksto nustatytos normos. Svarbu ne kas, o kaip pasirenkama. Žmogus visiškai laisvas, tačiau privalo atsakyti už savo veiksmus. Jis atsakingas tiek prieš save, tiek prieš visus. Taip K. Jaspersas ir. Ž. P. Sartras atsakomybę priskiria ne tik individui, bet ir tautai bei žmonijai.
Svarbiausios dorybės yra nuoširdumas ir asmeninis tikrumas. Svarbiausia išlikti savimi gyveniškoje situacijoje, absurdo akivaizdoje, nepasiduoti nuasmeninimui, susvetimėjusiai aplinkai. Moralinis blogis yra atsakomybės jausmo stoka, abejingumas kitų išgyvenimams, nesąžiningumas.
[taisyti] Egzistencinė humanizmo samprata
Dar „Šleikštulyje“ Ž. Sartras atmetė tradicinį humanizmą, nes jis neigia asmens pasirinkimo laisvę. Pagal humanizmo nuostatą reikia rūpintis kitais ir tada kitų pasiekimai tampa manaisiais. Egzistencializmas pateikia kitokią humanizmo sampratą – žmonių sugebėjimą iškilti virš asmeninių aplinkybių ir veikti visos žmonijos labui. Mat vienintelė visata tėra žmonių visata ir vieninteliai įstatymai joje yra žmonių sukurti. Nėra jokio Dievo, kuris iš anapus mums rodytų tikslą ir vadovautų. Ir net jei jis būtų, niekas nesikeistų ir žmonės lygiai taip pat turėtų vadovautis vien tik savo vidiniu moraliniu kompasu.
[taisyti] Egzistencializmo tyrinėjimai Lietuvoje
Tarpukariu Lietuvoje dominavo neotomizmas, tačiau vėlesnės kartos jauniesiems filosofams egzistencializmo gaivališkumas buvo patrauklus. Teoriškai plačiausiai jį nagrinėjo A. Maceina ir J. Girnius. Pokario laikotarpiu jį plačiausiai apžvelgė J. Repšys (marksistiniu požiūriu). Atskirus klausimus yra nagrinėję A. Gaidys, B. Genzelis, A. Lozuraitis, I. Zaksas. Vėliau jį nagrinėjo A. Šliogeris.
[taisyti] Egzistencializmo kritika
Marksizmas laikė, kad egzistencializmas prieštarauja žmonių solidarumo idėjai bei materialistinio determinizmo teorijai. Egzistencializmo akcentuojamas subjektyvizmas atrodė esąs nepriimtinas teigiant objektyvius ekonomikos dėsniams ir trukdąs siekti pagrindinio tikslo – suvienyti darbo liaudį ir nuversti kapitalizmą. Mat egzistencializmas pasisako už asmeninį pasirinkimą, kas individą labiau verčia mąstyti, o ne veikti.
Krikščionių kritikai laikė, kad egzistencialistai parodo žmogų, kuris, anot jų, yra Dievo atvaizdas, tik iš blogosios pusės. Todėl jie nėra pajėgūs parodyti žmogui moralų gyvenimo būdą. Jie neturi pagrindo etikaI, nes neigia, kad žmones vienija Dievo įstatymai. Mat jei vertybės priklauso tik nuo subjektyvaus pasirinkimo, visi žmonių veiksmai yra atsitiktiniai ir nelieka jokio objektyvaus mato kitų asmenų veiklai vertinti.
[taisyti] Egzistencializmo įtaka
Egzistencializmas, kaip kultūrinis sąjūdis, jau tapo istorija, tačiau vis dar stipriai veikia filosofinę mintį. Judita Butler lyčių klausimo nagrinėjimas (1990) remiasi egzistencializmo šaltiniais, kaip ir L. Gordono rasių teorija (1995). Savasties (asmenybės tapatumo) koncepcijos (Čarlzas Teiloras, Polis Rikioras, Deividas Karas, Charles Guigon) ištakos yra Hėgelio laikinumo sampratos ir racionalumo kritikos egzistencialistinėje traktuotėje. Huberto Dreifuso (19790 Dirbtinio intelekto kritikos teorija remiasi Haidegeriu ir M.Ponti teigdama, kad žmonių pasaulis negali būti perteiktas kaip loginė struktūrinė sistema. Michaelis Gelvenas (1990, 1997) parodė skirtumus tarp egzistencialaus, moralaus ir epistemologinio patirties aspektų. Atgimęs susidomėjimas moralės psichologija egzistenciniu požiūriu nagrinėja savasties ir atsakomybės klausimus (Christine Korsgaard, Ričardas Moranas, Tomas Nagelis).
Egzistencializmo įtaką patyrė ir jo idėjas panaudojo daugelis filosofijos srovių:
- hermeneutika;
- katalikiškasis neomodernizmas;
- „Dievo mirties“ teologija;
- egzistencinė psichologija;
- filosofinė antropologija;
- daugelis kitų.
[taisyti] Egzistencialistai
Socialinė politinė įvairių egzistencializmo atstovų pozicija yra nevienoda. Skiriamas:
- religinis egzistencializmas:
- ateistinis egzistencializmas:
Lietuviai egzistencialistai:
- Juozas Girnius;
- Antanas Maceina;
- Arvydas Šliogeris;
- Vincas Vyčinas;
- Algis Mickūnas;
- Vytautas Mačernis;
- Antanas Škėma.
Egzistencializmo įtakoje buvę užsienio rašytojai:
- Kobo Abė;
- Hermanas Hesė;
- Andrė Židas;
- Francas Kafka;
- Samuelis Beketas;
- Henrikas Ibsenas;
- Žanas Anujis;
- Žanas Ženė;
- Andrė Malro;
- Džekas Keruakas;
- Knutas Hamsunas;
- Eženas Joneskas;
- Raineris Marija Rilkė.
[taisyti] Bibliografija
- „Egzistencijos filosofija: istorija ir dabartis“ (sudarė Arvydas Šliogeris). — Vilnius, Mintis, 1981
- Arvydas Šliogeris „Žmogaus pasaulis ir egzistencinis mąstymas“. — Vilnius, Mintis, 1985
