Indonezijos geografija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Indonezijos salos yra abipus pusiaujo, tarp Javos, Sulavesio, Molukų, Bandos ir kitų mažesnių jūrų. Krantai nelabai vingiuoti, daugelyje vietų sunkiai prieinami (uolos, mangrovės, seklumos). Iš vakarų į rytus Indonezijos teritorija tęsiasi daugiau kaip 5100 km, iš šiaurės į pietus apie 1900 km.

Bendras sausumos sienų ilgis: 2 830 km, iš jų su Malaizija - 1782 km, Papua Naująja Gvinėja - 820 km, Rytų Timoru - 228 km. Pakrantės ilgis - 54 716 km.

Reljefas. Daugiau nei pusę paviršiaus užima kalnai (aukščiausias taškas – 5029 m – yra Irian Džajoje). Indonezija yra tektoniškai aktyvioje zonoje; būdinga intensyvus vulkanizmas, dažni žemės drebėjimai, svorio jėgos anomalijos. Tarp Sumatros salos šiaurės vakarų dalies ir Halmaheros salos (apie 5000 km ruože) yra apie 400 vulkanų, iš jų apie 80 veikiančių (Kerinčis, 3805 m aukščio; Rindžanis, 3726 m; Semerus, 3676 m; Krakatau, 813 m); ypač daug vulkanų Javos saloje. Aukščiausia viršūnė - Puncak Jaya (4884 m). Sumatros, Javos, Kalimantano, Naujosios Gvinėjos salose prie Indonezijos vidaus jūrų yra aliuvinių lygumų.

Klimatas. Didesniojoje Indonezijos dalyje jūrinis tropinis klimatas; kritulių iškrinta 2000-4000 mm per metus. Javos saloje rytuose ir Mažosiose Sundos salose – musoninis subtropiniss klimatas; ryškūs du metų laikai - lietingasis (vasarą) ir sausasis (žiemą); per metus iškrinta 1000–2000 mm kritulių. Žemumose mėnesių vidutinės temperatūros beveik visur 25-27 ºC.

Upės. Upių tinklas (išskyrus Indonezijos pietryčius) tankus, upės vandeningos ištisus metus; pietryčiuose žiemą išdžiūsta. Didžiausios upės: Kapujas ir Baritas Kalimantane, Haris (Džambis), Kamparas ir Musis Sumatroje, Mamberamas ir Digulis Irian Džajoje.

Dirvožemis, augalija, gyvūnija. Dirvožemiai daugiausia lateritiniai. Yra tropinių pelkinių, mangrovių pelkinių, raudonai rudų ir tamsiai rudų savanų dirvožemių. Didesnioji Indonezijos dalis (žemumos ir kalnų šlaitai iki 1300–1500 m aukščio) apaugusi drėgnaisiais visžaliais pusiaujiniais miškais. Kalnų juostoje tarp 1300-1500 m ir 2600–3000 m aukščio auga kalnų tropiniai miškai. Aukščiau, 2600–3000 m – kreivamiškiai, krūmynai, žolės. Indonezijos pietryčiuose daugiausia auga lapus metantys tropiniai miškai ir savanos. Žemuose krantuose – mangrovės. Didesnioji Indonezijos dalis priklauso Indijos-Malajų zoogeografiniai sričiai; Irian Džaja, Molukų, Sundos salos – Australijos zoogeografiniai sričiai. Būdingi gyvūnai: beždžionės, raganosiai, papūgos, rojaus paukščiai, krokodilai, gyvatės, varanai.

Nacionaliniai parkai. UNESCO saugomi objektai:

• Komodo nacionalinis parkas;
• Lorenco (Lorentz) salų nacionalinis parkas (Irian Džaja, didžiausias nacionalinis parkas Pietryčių Azijoje - apie 25 tūkst. km²);
• Ujung Kulon nacionalinis parkas Javoje;
• Sumatros drėgnieji miškai.

Indonezijos salų sąrašas:

• Didžiosios Sundos salos:
  • Borneo (Indonezijai priklausanti dalis - Kalimantanas),
  • Java,
  • Sulavesis,
  • Sumatra;
• Naujoji Gvinėja (Indonezijai priklausanti dalis - Irian Džaja);
• Mažosios Sundos salos:
  • Adonara,
  • Aloro salos (Alor, Buaya, Kepa, Pantar, Pura, Tereweng),
  • Balis,
  • Flores,
  • Komodas (Komodo),
  • Lombokas (Lombok),
  • Palu'e,
  • Rote,
  • Soloras (Solor),
  • Sumba,
  • Sumbawa,
  • Timoras (Indonezijai priklauso vakarinė dalis, kita - Rytų Timorui);
• Molukų salos:
  • Ambonas (Amboyna),
  • Aru salos (Kepulauan Aru),
  • Bakanas (Bacan),
  • Bandos salos (Kepulauan Banda),
  • Barat Daya salos (Damar, Romang, Wetar),
  • Buru,
  • Halmahera,
  • Morotai,
  • Ternate,
  • Tidore,
  • Haruku,
  • Kai salos,
  • Leti salos,
  • Machian,
  • Saparua,
  • Seramas (Seram),
  • Tanimbaro salos (Kepulauan Tanimbar) (Larat, Selaru, Wuliaru, Yamdena).