Indulgencija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Indulgencija (lot. indulgentia – atlaidumas, malonė) - Romos katalikų bausmės už nuodėmes atleidimas, patvirtinamas bažnyčios išduotu raštu. Kurį laiką ji buvo perkama arba gaunama už nuopelnus bažnyčiai. XII-XIII a. indulgencijų pardavinėjimas tapo vienu pagrindinių katalikų bažnyčios ir dvasininkų pajamų šaltinių. Indulgencijų pardavinėjimo praktika tapo vienu pagrindinių Katalikų bažnyčios kritikos objektų prasidėjus Reformacijai.
Popiežius Pijus V 1567 metais uždraudė susieti indulgenciją su bet kokiu finansiniu aktu, netgi su išmaldos davimu. Be to, jokia nuodėmė negali būti atleista anksčiau nei ji buvo padaryta.