Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Prisikėlimo bažnyčia (Kristaus prisikėlimo bažnyčia) – didžiausia monumentalios architektūros bazilikinė bažnyčia Baltijos šalyse. Bažnyčia stovi Žaliakalnyje (Kaunas), priklauso Kauno I dekanatui.
Turinys |
[taisyti] Projektavimas
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1922 m. kilo idėja Kaune, tuometinėje laikinojoje sostinėje, pastatyti bažnyčią kaip padėkos Dievui už atgautą laisvę simbolį.
1926 m. buvo įsteigta šventovės statybos taryba, vykdomasis komitetas, įregistruoti įstatai. 1928 m. pabaigoje paskelbtas bažnyčios projektų konkursas. Iš 15 konkursui patektų projektų nė vienas neatitiko užduoties. Vis dėlto, žiuri atliko savo pareigą ir vietas paskirstė. Pirmąją premiją (6000 Lt) pelnė inž. J.Krasausko darbas, antroji premija (4000 Lt) skirta inž. Felikso Vizbaro projektui, trečioji premija (2000 Lt) atiteko inž. Karoliui Reisonui. Statybos organizacinis komitetas išsirinko trečiąją premiją laimėjusio tuometinio vyriausiojo Kauno miesto inžinieriaus K.Reisono projektą ir pavedė jį tolesniam vystymui ir projektavimui.
1929 m. sausio mėn. Kauno miesto savivaldybė padovanojo bažnyčios statybai 9475 m² sklypą, esantį ant aukšto Žaliakalnio šlaito. Vieta parinkta vadovaujantis geru matomumu iš visų Kauno pusių.
1930 m. patvirtintas bažnyčios projektas, bet dėl brangumo (sąmata apie 3 mln. Lt) nerealizuotas. Iš esmės visai naujas projektas, pagal kurį pradėta statyba, paruoštas 1932 m. pabaigoje, patvirtintas 1933 m. balandžio 21 d. (statybos kaina 1 - 1,4 mln. Lt). Naujajame projekte buvo sujungta modernumo, bažnytinė ir paminklinė dvasia.
[taisyti] Statyba
Statomai bažnyčiai buvo pranašaujama XX a. architektūros paminklo ateitis. Tą turėjo nulemti moderni stilistika, pažangios konstrukcijos, geriausios statybinės medžiagos, labai gera statybos darbų kokybė. Viduje turėjo būti geriausia įranga ir interjeras: liftai, vargonai, įžymiausių Lietuvos menininkų kūriniai. Netgi savo dydžiu Prisikėlimo bažnyčia turėjo pranokti visas bažnyčias Baltijos šalyse.
Prisikėlimo bažnyčios konstrukcija - gelžbetonio rėmai, apmūryti plytų sienomis. Ypatingu būdu įruošti pamatai: į „plaukiančio“ smėlio gruntą 3,5 - 6,5 m gyliu įleista apie 900 gelžbetonio polių. Plokščias stogas taip pat buvo naujovė (projekte buvo numatytas šlaitinis stogas, statybos eigoje pakoreguotas į plokščią). Plytas gamino 3 vietinės plytinės. Cokoliui, portalams ir laiptams naudotas lietuviškas granitas, langų rėmai ir durys - iš ąžuolo. Statybai vadovavo kunigas Feliksas Kapočius.
Bažnyčios erdvė trinavė, bazilikinė. Architektūra monumentali, lakoniška, stačiakampio plano 69x26 m su balkonu vargonams ir chorui, įėjimais iš visų pusių, su dviem keturkampiais bokštais - mažuoju virš centrinio altoriaus (pietvakarių pusėje) ir didžiuoju ties pagrindiniu įėjimu (šiaurės rytų pusėje).
Didžiojo bokšto aukštis - 70 m, vidurinės navos - 30 m, šoninių navų - 18 m, didžiojo bokšto aukštis iki kryžiaus - 33 m, kryžiaus aukštis - 7 m, stogo terasos išmatavimai: 45x13 m. Bokšto viršutinėje pakopoje turėjo būti įrengta šv. Kazimiero koplyčia, išorėje aplink ją - apžvalgos aikštelė. Žmones į bokštą turėjo kelti 3 liftai. Šventovė turėjo talpinti apie 5000 maldininkų (sėdimų vietų - 700), ant stogo terasos - 2000. Visi 56 pirmojo tarpsnio langai (jų aukštis 10 m) turėjo būti vitražiniai. Pati bažnyčia turėjo tapti tautos Panteonu: specialiai įrengtose kriptose požemyje ketinta laidoti labiausiai nusipelniusius tautos veikėjus, į jas perkelti anksčiau mirusių Lietuvos įžymybių palaikus.
1934 m. birželio 29 d. pirmojo Lietuvos eucharistinio kongreso metu buvo pašventintas iš Jeruzalės Alyvų kalno atvežtas kertinis akmuo ir pradėti montuoti pamatai. Šis sudėtingas darbas kainavo beveik 160 000 litų ir išeikvojo visas turimas lėšas, todėl darbai porai metų sustojo. Suaktyvėjo aukų rinkimas, buvo platinami 10 ir 50 centų bei 1 lito aukų - „plytų“ ženkliukai. Kiekvienas norintis galėjo „įmūryti“ savo plytą (viena plyta su įmūrijimu kainavo 10 centų). 1936 m. vasarą aukos siekė 150 000 litų, labiau pasiturintys statybai skyrė beprocentines paskolas.
1938 m. vasarą išmūrytos bažnyčios sienos, betonuojamas stogas. 1939 m. įrengti dveji cementiniai laiptai (iki stogo), sudėti visų langų ąžuoliniai rėmai (įvertinti 28 000 Lt), langai laikinai įstiklinti, paruošta mediena durims (jos turėjo būti dekoratyviai pjaustinėtos, apkaustytos variu ir žalvariu), viduje pradėtas dekoratyvinis tinkavimas, šoninėse navose sudėtos juodgrindės. Iki 1940 m. sausio 4 d. bažnyčios statybai išleista 878 470 litų, aukų surinkta apie 590 000 litų (likusi suma gauta iš vyriausybės). 1940 m. pavasarį buvo baigti pagrindiniai statybos darbai, liko nepadarytos perdangos, bokšto laiptai, interjero įranga, netinkuota išorė.
[taisyti] Okupacija
Prisikėlimo bažnyčios statybos darbus nutraukė sovietinė okupacija: 1940 m. bažnyčia konfiskuota. Vokiečių okupacijos metais naudota kaip popieriaus sandėlis.
1952 m. vasario 8 d. Stalino potvarkiu bažnyčioje įkurta Radijo gamykla (vėliau pavadinta „Banga“), kurioje įrengtas įrankių cechas (projekto autorius A.Paškevičius, vyr. konstruktorius J.Meškauskas). Ant gelžbetonio rėmų buvo paklotos perdangos, suskaidžiusios šonines navas į tris, vidurinę navą - į penkis aukštus, nugriauta terasos koplyčia, vietoje kryžiaus iškilo televizijos antena, o ant varpinės sumontuotas skydas su užrašu: „Šlovė TSKP“. Išorinėse šoninių navų sienose išplatinti langai, priekyje primūrytas tambūras.
[taisyti] Atgimimas
1988 m. prasidėjus tautiniam Atgimimui, visuomenė ėmė reikalauti bažnyčią grąžinti tikintiesiems. Tais pačiais metais įstiklintas bažnyčios bokštas, sutvirtintos metalinės konstrukcijos. 1989 m. kovo 22 d. įregistruoti Prisikėlimo bažnyčios atstatymo tarybos įstatai. „Bangos“ gamykla įsipareigojo perduoti bažnyčios pastatą komitetui iki 1993 m. tokios būklės, kokios jis buvo perimant jį gamybos reikmėms. Tačiau, gamyklai bankrutavus, susitarimas nebuvo įvykdytas.
Atstatant projekte padaryta kai kurių pakeitimų. Buvo atsižvelgta į tai, kad atstatyta šventovė turėtų tarnauti ne vien sakraliniams poreikiams, bet ir kultūriniams renginiams. Dėl liturginių apeigų reformos atsisakyta altorių šoninėse navose, centrinio altoriaus mensa patraukta arčiau - tarp pirmųjų ir antrųjų kolonų. Šalia šoninio įėjimo suprojektuotas pandusas ir liftas įvažiuoti ir pasikelti invalidų vežimėliais.
Kolumbariumas, kaip ir visos rūsio patalpos bei bažnyčios interjerai, įrengtas pagal architekto Algimanto Sprindžio projektą, nedidelėje, daugiau kaip 100 m² rūsio dalyje, vietoj sovietmečiu veikusio Radijo gamyklos mechaninio cecho. Naujajame projekte gerokai išplėstos viso rūsio panaudojimo galimybės, kurių nebuvo numatęs pirmasis pastato projektuotojas K.Reisonas. Įrengtos baltos spalvos 48 cm pločio, 58 cm aukščio ir 80 cm ilgio nišos urnoms.
Kolumbariumo interjero apdailai - grindims, sienoms, kolonoms, koplyčios altoriui, nišų sienoms panaudoti pilkšvos, rusvos, juodos, baltos spalvos marmuro ir granito akmens deriniai. Kolumbariumo įrengimas kainavo apie 400 000 litų. Kitose rūsio erdvėse įrengta parapijos salė su holu, prefektoriumu vadinama valgykla, drabužinė, patalpa parapijos muziejui.
