Monizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Monizmas (gr. monos — vienas) — metafizinė ir teologinė pažiūra, kad visa tikrovė yra vieninga, — pavyzdžiui, sudaryta iš vienos esybės, substancijos ar energijos, paklūstanti vienam principui. Monizmui priešingi dualizmas (požiūris, kad tikrovėje yra du pagrindiniai principai) ir pliuralizmas (požiūris, kad pagrindinių principų yra daugiau negu du).

Filosofijos ir religijos istorijoje galima skirti daug įvairių monizmo formų. Todėl šis terminas yra labai daugiareikšmis ir netikslus. Dauguma monistų (monizmo gynėjų) savo pažiūrų nevadino tiesiog „monizmu“. Dėl to monizmo terminas nėra populiarus ir filosofijos istorikų tyrimuose.

Taip pat šis terminas vartojamas tarptautinėje teisėje.

[taisyti] Monizmas filosofijoje

Monistines pažiūras viena ar kita forma gynė šie Vakarų filosofai:

Antikoje — kai kurie ikisokratikai, Demokritas Abderietis, neoplatonikai
Naujaisiais amžiais — Benediktas Spinoza, Georgas Hėgelis

Taip pat Naujųjų amžių ir XX a. filosofijoje monistais galima pavadinti visus autorius, kurie sąmonės filosofijoje gynė materializmą ar fizikalizmą (atmetė R. Dekarto dualizmą).

Monistų buvo ir Indijos filosofijoje (pavyzdžiui, Advaita Vedanta mokykla).

[taisyti] Monizmas tarptautinėje teisėje

Monizmas tarptautinėje teisėje reiškia, kad tarptautinės ir nacionalinės teisės sistemos nėra izoliuotos, t.y. tarptautinės teisės erdvėje veikia nacionalinės teisės sistemos. Nacionalinės teisės norminiai aktai derinami prie tarptautinės teisės. Subjektai negali pateisinti tarptautinės teisės įsipareigojimų nesilaikymo argumentuodami nacionaline teise. Dėl to tarptautinė teisė pagal monistinę teoriją galioja tarpvalstybinėje srityje automatiškai ir tiesiogiai. Šalies viduje tarptautinė teisė taikoma tiesiogiai, kaip ir nacionalinės teisės normos.