Nestoras Makhno
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Nestoras Ivanovičius Makhno (ukr. Нестор Іванович Махно, g. 1889 m. spalio 27 - m. 1934 m. liepos 25) anarcho-komunistas Ukrainos revoliucionierius nesutikęs susivienyti su Bolševikais po Spalio Revoliucijos. Jis padėjo suorganizuoti milžinišką eksperimentą anarchistinėmis vertybėmis ir praktika, kuris galiausiai buvo sunaikintas sustiprėjusios bolševikų galios.
Turinys |
[taisyti] Jaunystė ir Ukrainos Revoliucija
Makhno gimė neturtingoje valstiečių šeimoje Hulyai Pole, Ukrainoje ir dalyvavo 1905 Rusijos Revoliucijoje. 1906 Jis nusprendžia prisijungti prie gimtojo miesto anarchistų grupuotės. 1906 ir 1907, Makhno buvo areštuotas dėl kaltinimų politinėmis žmogžudystėmis, bet vėliau paleistas pritrūkus įrodymų. 1910 kovą dėl aktyvizmo prieš Carą, kartu su dar 13 bendrų pasmerkiamas mirties bausmei pakariant. Tačiau dėl jauno amžiau ir didelių mamos pastangų, mirties bausmė buvo pakeista įkalinimu iki gyvos galvos. Po Vasario Revoliucijos, politiniams kaliniams suteikus amnestiją pastarasis buvo paleistas. Tik grįžęs namo Makhno vėl pasinėrė į revoliucionieriaus darbą padėdamas nusavinti turtingų žemvaldžių ir kapitalistų turtą. Tų pačių metų kovo 28-29 dienomis jo pastangomis sukuriama Valstiečių Sąjunga. Vėliau tokias pačias sąjungas jis padėjo suorganizuoti ir kituose vietos kaimuose ir miestuose.
1918, nauja Bolševikų vyriausybė su Centrinėmis Jėgomis pasirašė Brest-Litovsko taikos sutartį, atiduodama nemažai žemių kartu su Ukraina. Tačiau Ukrainiečiai nenorėjo būti valdomi Centrinių Jėgų tad pradėjo sukilimą. Kovai prieš Austrus ir Vokiečius buvo suformuoti partizanų būriai. Šis sukilimas virto anarchistine revoliucija. Nestoras Makhno buvo vienas iš pagrindinių partizanų būrių organizatorių, kuriuos suvienijo į „Revoliucinę Ukrainos Sukilimo Armija“ (RUSA), taip pat vadintą Juodąja Armija (nes jie kovėsi po juoda anarchistų vėliava), Makhovnistais arba Makhnovshchina. RUSA taip pat kovėsi prieš Baltuosius (kontrrevoliucionierius) ir anti-semitinius pogromistus. Srityse iš kurių Makhovnistai išvarė priešiškas pajėgas, valstiečiai ir darbininkai sunaikino kapitalizmą ir valstybę organizuodamiesi į kaimų susirinkimus, komunas ir laisvas tarybas. Iš kapitalistų ir žemvaldžių nusavindami fabrikus ir žemes.
[taisyti] Makhnovshchina (Anarchistinė Ukraina)
Etmonas Skoropadskis, marionetinės Ukrainos Valstybės galva, nesėkmingai stengėsi okupuoti Ukrainą kovose su RUSA. Taigi, po Vokietijos vakarų fronto griūties buvo atšauktas atgal į tevynę. 1918 kovą RUSA pavyko nugalėti Vokiečius, Austrus, Ukrainos Nacionalistus ir Baltosios Armijos dalinius.
Nuo šio momento Makhno karinis vaidmuo pasikeitė į organizacinį. Pirmasis Anarchistinių Grupių Kongresas, pasivadinęs Nabat (varpas) priėmė penkis pagrindinius tikslus: visų politinių partijų panaikinimas, bet kokios diktatūros atmetimas, bet kokios valstybės koncepcijos paneigimas, „proletariato diktatūros“ ar „pereinamojo laikotarpio“ atmetimas, visų darbininkų savęs valdymas per laisvas tarybas (sovietus). Tai aiškiai skyrėsi nuo Bolševikų pažiūrų.
Nuo 1918 lapkričio iki 1919 birželio, Ukrainoje susikūrė anarchistinė visuomenė. Dėl šio naujo socialinio pavyzdžio susiformavo naujos vertybės ir santykiai, leidę Makhovistams įforminti laisvų bendruomenių politiką kaip aukščiausią socialinės lygybės formą. Švietimas buvo organizuojamas pagal Francisko Ferrerio principus, o ekonomika tapo paremta laisvais mainais tarp kaimo ir miesto bendruomenių, nuo pasėlių ir galvijų iki pagamintų prekių, pagal Kropotkino teoriją.
[taisyti] Baltųjų ir Raudonųjų kontrapuolimas
Makhno priešinosi Baltosios Armijos bandymams įsiveržti į Ukrainą iš pietvakarių trys mėnesiai iki Bolševikų Raudonosios Armijos daliniams prisijungiant prie Makhovistų. Bet net susijungus su Raudonąja Armija, anarchistai išlaikė savo politines struktūras (savivaldą, rinkimus, savanoriškumo principą) ir atsisakė priimti Bolševikų parinktus politinius komisarus. Raudonieji laikinai sutiko su šiomis sąlygomis, bet greitai nustojo tiekti Makhovistams svarbiausias atsargas. Nabat laikraštis buvo uždraustas ir Trečiasis Kongresas paskelbė Makhnovschiną kaip esančią už įstatymo ribų ir kontrarevoliucinę, atsakant į tai Anarchistai kongrese viešai paklausė: „Ar gali egzistuoti įstatymai sukurti keletos taip vadinamų revoliucionierių, leidžiantys paskelbti už įstatymo ribų daugybę žmonių esančių labiau revoliucioningų nei jie? (Archinoff, Makhnovistų Judėjimas)
Jų pozicija nustatė naują kursą Komunistų spaudoje, kuri Lenino iniciatyva pasiuntė Levą Kamenevą į Ukrainą, kur iš Makhno buvo paimtas atrodo nuoširdus interviu. Bet Kamenevui išvykus, Makhno perėmė dvi Bolševikų žinutes, pirmą įsakymą Raudonajai Armijai įsiveržti į Ukrainą, antrąją įsakymą atlikti teroristinę ataką prieš Makhno. Iškart po Ketvirtojo Kongreso, Trotskis paskelbė „Geriau atiduoti visą Ukrainą Denikinui (Baltajai Armijai) nei leisti Makhnovizmui plisti toliau (Archinoff, Makhnovistų Judėjimas). Tuomet Trotskis atitraukė Raudonąją Armiją iš Ukrainos ir paskelbė Makhno atsakingą už Baltųjų sėkmę, liepdamas jį suimti. Makno atsakė pabėgimu kartu su artimiausiais draugais. Trotskio pajėgos patyrė katastrofą – jos greitai buvo sumuštos Denikino ir buvo priverstos bėgti iš Ukrainos. Makhno nusprendė smogti atgal, reformavo savo armiją ir sėkmingai užpuolė Baltuosius, išgelbėdamas revoliuciją.
Tapusi galinga ir populiaria Makhnovshchina vėl atsigręžė į šalies savi-organizaciją ir anarchistinių principų siekimą naikinant kalėjimus ir areštines, suteikiant žodžio, sąžinės, bendravimo ir spaudos laisves. Bet Makhno, užsitikrinęs masių palaikymą prieš Bolševikus, pamiršo kita pavojų. Kuomet beveik pusė Makhno pajėgų buvo išguldyta šiltinės epidemijos, Trotskis išliko priešiškas.
1920 spalį tarp Makhovisų ir Raudonosios Armijos įsigalėjo naujos paliaubos kuomet abi pajėgos priartėjo prie Wranglerio Baltosios Armijos kontroliuojamų teritorijų. Makhnovshchina sutiko padėti Raudoniesiems, bet kuomet Baltieji Kryme buvo eliminuoti, komunistai ir vėl atsisuko prieš jį. Makhno perėmė tris žinutes Lenino siūstas Christianui Rakovskiui, Bolševikų valdžios vadovui Ukrainoje. Lenino įsakymai buvo suimti visus anarchistus ir nuteisti kaip paprastus nusikaltėlius.
[taisyti] Tremtyje
1923 rugpjūtį, išvargęs Makhno galiausiai Bolševikų išvaromas į tremtį, pabėgdamas į Rumuniją, tada Lenkiją ir galiausiai Paryžių. 1926, ten pat prisijungė prie kitų pabėgėlių iš Rusijos grupės „Darbo Reikalas“ (Дело Труда). Makhno bendrininkavo rašant ir išleidžiant Organizacinę Liberaliųjų Komunistų Platformą, kuri iškėlė idėjas kaip anarchistai turėtų organizuotis pagal revoliucijos Ukrainoje pavyzdį.
Makhno mirė 1934.
