Persų kalba
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Persų kalba arba farsi (فارسی) yra viena iš labiausiai paplitusų kalbų tarp indoeuropiečių šeimos iranėnų kalbų. Tai Irano (buvusi Persija) kalba, nors ja taip pat kalba Afganistane (darí arba farsi-kabulí), Tadžikistane (žr. tadžikų kalba) ir Pakistane. Nedidelės bendruomenės, kalbančios persų kalba, taip pat yra daugely kitų Persijos įlankos šalių - Bahreine, Irake, Omane, Jemene, JAE.
Viso kalbančių farsi kalba yra gan daug; 30 milijonų Irake (beveik 50% visų gyventojų), dar 7 milijonai kalbančių dari Afganistane (25% gyventojų) ir apie 2 milijonus Pakistane kalbančių dari.
Rašybai farsi kalba naudojama persų-arabų raštas(arabų abėcėlė, papildytas keleta ženklų garsams, nesantiems arabų kalboje); dauguma žodžių buvo paimta iš arabų kalbos.
[taisyti] Istorija
Senoji persų kalba buvo paplitusi Irano pietryčiuose I tūkstantmetyje pr. m. e.; tai buvo Achemenidų imperijos (Senovės Persijos) valdovų gimtoji kalba. Raštui buvo naudojamas dantiraštis. Tuo pat metu vystėsi ir gimininga persų kalbai - avestų kalba (I tūkstantmečio pr. m. e. pradžia).
Vidurinė persų kalba (pahlavi) buvo senosios persų kalbos tąsa (I tūkstantmetyje; tai buvo oficiali Sasanidų imperijos kalba. Kai arabai užkariavo Iraną (VII a.), ši kalba gyvavo Irano zoroastrų bendruomenėje ir tarp Indijos parsų. Raštui buvo naudojama aramėjų grafikos variantai.
Naujoji persų kalba žinoma nuo IX amžiaus ir naudoja modifikuotą arabų raštą. Po Irano islamizacijos persų kalba greitai tapo antra pagal svarbą literatūrine kalba islamo pasaulyje; ji buvo plačiai naudojama ne tik Persijoje, bet ir visuose Artimuosiuose Rytuose, o taip pat Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Indijoje.