Archeologija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Archeologija (iš archaiología gr. archaios = senas ir λόγος = mokslas, mokymas, t.y. "senovės mokslas") yra mokslas, kuris pagal materialios kultūros liekanas - daiktus, žmonių palaikus, architektūrą, landšaftą bei kitokius pėdsakus - tiria žmonijos praeitį. Antikoje ši sąvoka naudota įvardinti tam tikro regiono istorijai, pvz., Tukidido Sicilijos "Archeologija".
Archeologijos pradžia laikoma radinių senovės daiktų kolekcijoms paieška, kol XIX a. archeologija įgavo mokslo statusą. Archeologija glaudžiai susijusi su istorija, tačiau ne visose šalyse laikoma istorijos mokslo dalimi, pvz., anglosaksų šalyse archeologija labiau siejama su antropologija ir etnologija.
Archeologijoje taikomi įvairūs tyrimo būdai ir metodai - kasinėjimai, radiokarboniniai tyrimai radinių amžiui nustatyti, antropometrija, DNR analizė, žiedadulkių analizė, netgi aerofotografija ar povandeniniai tyrinėjimai. Atskiroms archeologijoms problemoms spręsti taikomi ir geologijos, istorijos, logikos, fizikiniai, techniniai, cheminiai, biologiniai metodai. Pastaruoju metu tapo populiarūs ir archeogenetiniai tyrimai. Remiantis tam tikro etapo materialiniu žmogaus veiklos palikimu, archeologija bando rekonstruoti ir senovės visuomenių funkcionavimą bei gyvenimo būdą.