Aukštaitija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Aukštaitija, 2 iš 6 (etninės) Lietuvos etnokultūrinių regionų (mezoregionų), t.y. Rytų Aukštaitija ir vad. Vakarų Aukštaitija (pirmojo administracinį kultūrinį centrą šiuo metu siūloma formuoti Utenoje, o antrojo – Panevėžyje). [1] Ši "dialektologinė" Aukštaitija, arba Aukštaitija plačiąja prasme itin turtinga tarmių, tradicinių papročių, tradicinės architektūros, gyvensenos ir kt. istorinio etnokultūrinio paveldo įvairove. Joje iš dalies išlikęs kai kurių sen. baltų etninių darinių (Dainavos, Sėlos, Žemgalos ir kt.) etnokultūrinis palikimas.

Taip pat – istorinė etnografinė ir kartu etninės Lietuvos subetninė sritis (iš esmės tapati Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo Lietuvoje išskirtam Rytų Lietuvos (planavimo) makroregionui, [2] t.y. vad. rytų ir pietų aukštaičių tarmių arealui).

[taisyti] "Aukštaičių" sąvoka

Šiuolaikiniame moksle griežtai determinuota aukštaičių, kaip lietuvių etnokultūrinės ar etnografinės grupės, samprata dar nėra nusistovėjusi. Dalis lietuvių humanitarų (archeologo Adolfo Tautavičiaus sekėjai) kalba apie karinės demokratijos laikotarpiu Vidurio Lietuvos lygumoje esą gyvenusią "aukštaičių gentį", tačiau pastaruoju metu vis daugiau istorikų ir archeologų "Tautavičiaus aukštaičius", t.y. Rytų Lietuvoje gyvenusių "pirminių lietuvių" (Brūkšniuotosios keramikos kultūros nešėjų) V-VI a. sulietuvintą Vidurio Lietuvos baltų etnosą ir jo pagrindu susiformavusį subetnosą (Vidurio Lietuvos kapinynų kultūros nešėjus) siūlo laikyti "pražemaičiais" bei "protožemaičiais".

[taisyti] Istorinė Aukštaitija

Iki XVIII a. pab. istorinė Aukštaitija, arba "Tikroji Lietuva" (Lietuvoje senoji etnolingvistinė Aukštaitija taip vadinta nuo ~1566 m.), buvo viena iš 4 pagrindinių LDK etnokultūrinių dalių (greta Žemaičių, Rusios ir Volynės,– 1569 m. iš pastarosios Lietuvai liko tik Poliesė). VI-XII a. ši etnokultūrinė sritis (vieno iš 2 nuo VI a. egzistavusių lietuviškų subetnosų gyvenamas arealas) beveik sutapo su Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paplitimo teritorija; tuo tarpu XIII-XIX a. istorinė Aukštaitija (vieno iš 3 nuo X ir XI a. sandūros egzistavusių lietuviškų subetnosų gyvenamas arealas) apėmė jau ne tik visą buvusį minėtos kultūros arealą, bet ir keletą nemažų šiaurėje, pietryčiuose, pietuose bei pietvakariuose įgytų teritorinių "aneksų", t.y. lietuvių XII-XIV a. kolonizuotas ir bent iš dalies asimiliuotas dab. Alukštos, Daugpilio, Rezeknės, Minsko, Naugarduko, Slanimo, Gardino, Suvalkų ir kt. apylinkes. Dabartiniai Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūriniai regionai bei dabartinėse Latvijoje, Baltarusijoje ir Lenkijoje atsidūrusios šių regionų dalys (įskaitant Gervėčių, Apso, Pelesos, Punsko ir kt. iki šiol nenutautusias lietuviškas apylinkes) iki pat XIX a. sudarė vieną nedalomą etnokultūrinį vienetą (tiesa, iki XVI a. jo teritorija neoficialiai skirstyta į dešiniajame Neries krante esančią "Užnerio Lietuvą" ir kairiajame Neries krante esančią "Panerio Lietuvą").

Senoji etnokultūrinė Aukštaitija kurį laiką (bent iki XIII a. pab.) turėjo būti ir atskiras LDK administracinis vienetas – hipotetinė Lietuvos kunigaikštystė, kurios centras (Vilnius; kurį laiką – Kernavė, XIII-XIV a. – galbūt Naugardukas) kartu buvo ir visos LDK sostinė, o vakarine administracine riba greičiausiai XIII a. pab. tapo Nevėžio žemupys bei vidurupis (tikėtina, kad Vytenio valdymo pradžioje, kuomet nauja LDK submonarcho rezidencija tapo (Senieji) Trakai, buv. Lietuvos kunigaikštystė buvo padalyta į Vilniaus ir Trakų kunigaikštystes,– 1413 m. pastarosios virto Vilniaus ir Trakų vaivadijomis). Ši "politinė" Aukštaitija pirmą kartą paminėta Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikoje, kalbant apie 1294–1300 m. įvykius; Lietuvos teritorija į rytus nuo Nevėžio šioje kronikoje įvardyta kaip Austechia, terra regis Lethowie ("Aukštaitija, Lietuvos karaliaus žemė").

[taisyti] Vadinamoji "lietuvių kalba"

Lietuvių kalba nuo pat lietuvių etnoso (arba "didžiosios genties") susiformavimo (V-VI a.) buvo nevienalytė,– vienokia tarme turėjo kalbėti Vidurio Lietuvos lietuviai (A.Tautavičiaus ir jo sekėjų laikomi "aukštaičių gentimi"), kitokia – Rytų Lietuvos gyventojai; pirmųjų tarmė iki pat XIX ir XX a. sąvartos pačių lietuvių vadinta "žemaičių kalba", o antrųjų – tiesiog "lietuvių (tarm. lietuvinykų) kalba". XV a. Vilniuje ir artimiausiose jo apylinkėse skambėjusių šios tarmės šnektų pagrindu susiformavo pirmoji žinoma LDK lietuvių bendrinė šnekamoji kalba; maždaug iki XVIII ir XIX a. sandūros ši lietuviškoji bendrakalbė (greta XVI-XVII a. susiformavusio šnekamosios lenkų kalbos "lietuviškojo" varianto) buvo visų lietuviakalbių LDK didikų ir bajorų tarpusavio susižinojimo kalba (iki 1506 m. ją mokėjo bei viešai vartojo ir Lietuvos didieji kunigaikščiai, o Vilniaus mieste ši šnekamoji bendrakalbė "oficialios" vietos lietuvių tarpusavio susižinojimo kalbos funkcijas atliko iki pat 1945-1947 m., t.y. iki pirmosios Vilniaus ir Vilniaus krašto senbuvių repatriacijos į Lenkiją).

XVI-XVIII a. leidžiant lietuviškas knygas visoje senojoje Aukštaitijoje ("Lietuvoje" siaurąja prasme) vartotas savitas lietuvių rašto kalbos variantas, susiformavęs Vilniaus-Trakų apylinkių šnektų pagrindu; visų tuometinių lietuvių jis vadintas tiesiog "lietuvių kalba" (plg., iki XIX a. rytiniai lietuviai dabartinius Rytų Aukštaitijos ir Dzūkijos etnokultūrinius regionus suvokė vien kaip "Lietuvą").

Nuo XVIII a. pradžios, tuomet vad. "žemaičių kalbos", arba "kėdainiškių tarmės", pagrindu susiformavus pirmajai bendrinei lietuvių raštų kalbai (absorbavusiai ir dalį "lietuvių kalbos" bruožų), aukštaitiškoji "lietuvių kalba" lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

[taisyti] Aukštaičių tarmės

Dabartinė ("dialektologinė etnografinė") aukštaičių, kaip tiek Šiaurės Rytų, tiek Vidurio Lietuvos lietuvių, samprata ėmė įsigalėti tik apie XX a. pradžią, šiek tiek anksčiau vokiečių kalbininkui Augustui Šleicheriui (August Schleicher) pasiūlius naują lietuvių kalbos tarmių klasifikacijos schemą, pagal kurią lietuvių kalboje skiriamos jau nebe trys ("rytiečių", "viduriečių" ir "vakariečių", arba "kuršiuojanti"), o tik dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių. [3] Kitaip sakant, tiek vad. vakarų aukštaičių tarmės arealas, tiek visas panevėžiškių šnektos (XIX a. kalbininkų priskirtos rytų aukštaičių patarmei) arealas "aukštaitiškais" imti laikyti tik apie XX a. pradžią.

A.Šleicherio pasiūlytoji lietuvių kalbos dialektologinio skirstymo schema, šiek tiek pakoreguota lietuvių dialektologų, kone visuotinai pripažįstama ir mūsų dienomis); pažymėtina, kad "šleicheriškai" suvokiama aukštaičių tarme kalba ne tik visi vad. etnografiniai aukštaičiai, bet ir visi etnografiniai dzūkai (dialektologiniai pietų aukštaičiai, arba "dzūkai trakiškiai") bei etnografiniai suvalkiečiai.

Senųjų (istorinių) aukštaičių (LDK XVI-XVIII a. dokumentuose vadintų tiesiog "lietuviais") palikuonys dabar kalba dviejomis tarmėmis: gyvenantys buv. Vilniaus vaivadijos teritorijoje – vad. rytų aukštaičių patarme, o gyvenantys buv. Trakų vaivadijos teritorijoje – vad. pietų aukštaičių patarme. Z.Zinkevičiaus manymu, šiomis dviejomis tarmėmis dab. rytų lietuvių protėviai kalbėjo jau ankstyvosios LDK laikotarpiu.